Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacija – taip pat Afrikos ir afrikiečių šventė
Kiekvienai bendruomenei – kaimelio, miesto ar visos valstybės – yra natūralu didžiuotis,
kad joje gimė ir išaugo asmenybės, paliekančius regimą istorinį pėdsaką. Panašiai,
ir bažnytinės bendruomenės – parapijos, vyskupijos ar visos šalies katalikai – džiaugiasi,
kai jų tarpe subręsta savo tikėjimo gilumu ir gyvenimo šventumu išsiskiriantys žmonės.
Artėjant palaimintųjų Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijos apeigoms, tai galima
ypač pajusti Bergamo vyskupijoje, šiaurės Italijoje, kur gimė pirmasis, ir Krokuvos
vyskupijoje, kur ilgus metus darbavosi antrasis popiežius. Tačiau popiežius yra tas,
kuris yra pašauktas prisiimti atsakomybę ir mylėti Bažnyčią visame pasaulyje. Palaimintųjų
Jono XXIII ir Jono Pauliaus II šventumas yra neatskiriamas nuo jų buvimo visuotinės
Bažnyčios ganytojais, nuo didelės meilės ir dėmesio ne vien savo gimtajai bažnytinei
ar krašto bendruomenei, bet ir visam pasauliui.
Apie tai liudijama Šventojo
Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ paskelbtame Patrick Tor Alumuku, Abudžos
arkivyskupijos, Nigerijoje, socialinių komunikacijų centro direktoriaus straipsnyje.
Pasak jo, abu šie popiežiai buvo ir Afrikos popiežiai. Joną Paulių II kai kas net
vadino „baltuoju ir afrikiečiu“.
Jonas XXIII, kurio pontifikatas tęsėsi nuo
1958 iki 1963, vadintas „geruoju popiežiumi“, yra dažnai prisimenamas dėl svarbios
enciklikos „Pacem in terris“. Tačiau Afrikoje jis ypač prisimenamas dėlto, kad paskyrė
pirmąjį kardinolą afrikietį, tanzanietį Laurean Rugambwa. Pasak straipsnio autoriaus,
tai buvo didesnis dalykas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis buvo paskirtas
tuo metu, kai Afrikos šalys kovojo už savo nepriklausomybę. Šiame kontekste jis tapo
vienybės simboliu tiek savo šalyje, tiek visame kontinente. Bet dar labiau tai buvo
Bažnyčios Afrikoje pripažinimas, patikėjimas atsakomybės jai visuotinės Bažnyčios
reikaluose. Kardinolas Rugambwa buvo vienas iš nedaugelio juodaodžių ganytojų Vatikano
II Susirinkime, kai daugelis kitų „afrikiečių“ vyskupų buvo misionieriai.
Per
27 Jono Pauliaus II pontifikato metus, toliau rašo Patrick Tor Alumuku, katalikų Bažnyčios
demografija pasaulyje ir ypač Afrikoje pasikeitė kaip niekad anksčiau. Nuo 1979 iki
2003 metų pasaulio katalikų skaičius išaugo daugiau nei 40 procentų, o Afrikoje net
160 procentų, nuo 55 milijonų iki 144 milijonų. Panašiai, per 26 šio popiežiaus pontifikato
metus patrigubėjo ir kunigų skaičius.
Jonas Paulius II didelį dėmesį skyrė
Bažnyčiai Afrikoje. Jis keturiolika kartų keliavo į šį kontinentą, aplankydamas 42
Afrikos valstybes iš 57. Šios jo kelionės labai sustiprino katalikų bendruomenes,
padarė jas labiau regimas. Popiežius stiprino afrikiečių tikėjimą, kreipė juos link
teisingumo ir taikos, tuo pat metu neaplenkdamas skaudžiausių temų - diktatūros, karo,
apartheido ir korupcijos. Jonas Paulius II nuoširdžiai džiaugėsi dėl krikščionybės
Afrikoje augimo ir visaip jai padėjo. Jis sušaukė pirmąjį Vyskupų sinodą Afrikai –
jo metu šv. Petro bazilikoje pirmą kartą dunkseno afrikietiškas tambūras. Jo pontifikato
metu afrikiečiai ganytojai užėmė svarbias pareigas Šventojo Sosto institucijose. Pačioje
Afrikoje jau užaugo visa karta jaunuolių, kurių vardas yra „Jonas Paulius“, o visą
kontinentą nuklojo medicinos centrų, socialinių paslaugų, sielovados centrų tinklas,
kurie taip pat yra dedikuoti „Jonui Pauliui II“. Tokiu būdu Afrika atsako į meilę
to, kuris ir ją mylėjo. Afrikiečiai iš viso kontinento bus tarp tų, kurie šv. Petro
aikštėje sekmadienį po Velykų švęs Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizaciją. (Vatikano
radijas)