Popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje pradėjo „24 valandas Viešpačiui“

Penktadienio pavakare popiežius Pranciškus vadovavo Atgailos pamaldoms, kuriomis buvo pradėtos „24 valandos Viešpačiui“ – paties Šventojo Tėvo pasiūlyta Gavėnios maldinga praktika, į kurią įsijungti buvo pakviestos visos vyskupijos. Popiežius pasiūlė prieš ketvirtą Gavėnios sekmadienį visą parą, pradedant penktadienio vakaru, skirti susitaikinimui su Viešpačiu, jo gailestingumo apmąstymui. Tikimasi, kad tokios pačiame Gavėnios vidury švenčiamos atgailos pamaldos taps kasmetine tradicija visoje Bažnyčioje.

* * *

Gavėnios metu Bažnyčia, Dievo vardu, kartoja raginimą atsiversti, - pardėjo homiliją popiežius Pranciškus. Atsivertimas nesiriboja viena akimirka ar vienu metų laikotarpiu, bet turi virsti įsipareigojimu visam gyvenimui. Kas iš mūsų gali sakyti, kad jis nėra nusidėjėlis? Niekas. Visi esame nusidėjėliai. Apaštalas Jonas rašo: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,8-9). Tai vyksta šiose pamaldose ir per visą šią Atgailos parą. Dievo Žodis, kurio klausėmės, kalba apie du esminius krikščioniško gyvenimo elementus.

Pirmasis: Apsivilkti nauju žmogumi. Naujas žmogus, „skurtas pagal Dievą“ (Ef 4,24) gimsta per Krikštą, kur jis gauna paties Dievo gyvybę, tampa jo vaiku, yra įjungiamas į Kristų ir į jo Bažnyčią. Šis naujas gyvenimas leidžia kitokiomis akimis žiūrėti į pasaulį, nebūti blaškomiems nesvarbių, ilgai netveriančių dalykų. Esame kviečiami atsisakyti nuodėmingos elgsenos ir žiūrėti į esmę. „Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi“ (Gaudium et spes 35).

Štai kur skirtumas tarp nuodėmės pažeisto ir malonės apšviesto gyvenimo, - kalbėjo Šventasis Tėvas Atgailos pamaldų homilijoje. Atsinaujinusio žmogus darbai geri: jis visada kalba tiesą ir vengia melo, nevagia, bet tuo, ką turi, dalijasi su kitais, ypač su tais, kam labiausiai reikia, nepasiduoda pykčiui, nuoskaudoms ar kerštui, bet yra nuolankus, didžiadvasis, visada pasiruošęs atleisti, neapkalba kitų žmonių, nekenkia jų geram vardui, visur mato gerąja pusę. Tai ir yra „apsivilkti nauju žmogumi“.

Antrasis elementas, - sakė Pranciškus, - „pasilikti meilėje“. Jėzaus Kristus meilė niekada nesibaigia nes ji yra paties Dievo gyvybė. Ši meilė nugali nuodėmes ir suteikia jėgų keltis ir pradėti iš naujo. Mūsų Tėvas niekada nepavargsta mylėti ir jis nepaliauja žiūrėti į kelią, laukdamas kol sugrįš klystkeliais nuėjęs sūnus. Galime kalbėti apie laukiančio Tėvo viltį. Jis ne tik palieka praviras duris, bet laukia. Jis nevargsta mylėti ir antrojo sūnaus, kuris, nors ir pasilikęs namuose, nemoka džiaugtis Tėvo gailestingumu. Dievas yra meilės šaltinis, o Jėzus Kristus mus kviečia mylėti jo pavyzdžiu: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34). Nuo krikščionių sugebėjimo mylėti priklauso jų kaip Kristaus mokinių patikimumas pasaulyje. Meilė negali būti uždaryta savyje. Meilė pačia savo prigimtimi yra atvira, ji skleidžiasi, yra vaisinga, gimdo vis naują meilę.

* * *

Baigęs homiliją popiežius Pranciškus klausė kelių žmonių išpažinčių. Šv. Petro bazilikoje pasibaigus pirmajam „24 valandų Viešpačiui“ momentui, pamaldos buvo tęsiamos keliose Romos miesto centro bažnyčiose. Uždarymas – šeštadienio vakarą Šventosios Dvasios bažnyčioje netoli Vatikano, kuri yra Romos vyskupijos Dievo gailestingumo šventovė. (Vatikano radijas)