Trečiasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)

Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.

Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“

Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: 'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: 'Vienas pasėja, kitas nupjauna'. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4,5-42)

DIEVO DOVANA, Mons. Adolfas Grušas

Šį, trečiąjį gavėnios sekmadienį Bažnyčia Šventųjų Mišių metu siūlo dar kartą apmąstyti vieną iš gražiausių Evangelijos tekstų: Jėzaus pokalbį su samariete. Neįmanoma iki galo suvokti šio Evangelijos pasakojimo gelmės, nepamėginus sutapatinti savęs su ta moterimi, kuri, kaip ir kiekvieną dieną, atėjo prie šulinio pasisemti vandens ir ten rado sėdintį „nuvargusį iš kelionės“ Jėzų. Jėzaus nuovargis, tikras jo žmogystės ženklas, savotiškai liudija apie Jo laukiančią kančią. Susipina viskas: nuovargis, vidurdienio kaitra, troškulys ir vienatvė,- visa tai, tik dar didesniu laipsniu pasikartos ant kryžiaus, kai Viešpats aukos save, kaip auką už žmonijos nuodėmes.

„Duok mane gerti,“- kreipiasi į moterį Jėzus, tuo ją be galo nustebindamas, nes buvo neįprasta, kad žydas prabiltų į samarietę moterį, tuo labiau visiškai nepažįstamą. Vis tiktai pradinis moters nustebimas tik didėjo: pasirodė, kad Mokytojas kalba apie gyvąjį vandenį, galintį numalšinti bet kokį troškulį ir tapti „versme, trykštančia į amžinąjį gyvenimą“. Toliau Viešpats parodė, kad žino viską apie moters asmeninį gyvenimą, apreiškė, jog atėjo laikas vienatinį Dievą garbinti dvasia ir tiesa, o galiausiai prisipažino svetimšalei moteriai – neįtikėtinas dalykas – kad Jis yra Mesijas.

Viskas prasidėjo nuo troškulio, realaus ir kankinančio pojūčio. Visa Evangelija pagal Joną persmelkta troškulio temos, pradedant nuo šiandien prisimenamo susitikimo su samariete, toliau pereinant prie didžiosios Jėzaus pranašystės Palapinių šventės metu, kuomet Jis kalbėjo apie „troškimą būti pakrikštytam krikštu“, turėdamas mintyje savo kančią, ir galiausiai ant kryžiaus, kai Viešpats, prieš mirdamas, kad išsipildytų Rašto žodžiai, sukepusiomis lūpomis ištarė: „Trokštu“! Jėzaus troškulys – tai vartai, atveriantys kelią į Dievo slėpinį, Dievo, kuris pats troško, norėdamas numalšinti mūsų troškulį, pats tapo neturtėliu, kad mus praturtintų. Taip, Dievas iš tiesų trokšta mūsų tikėjimo ir mūsų meilės. Kaip geras tėvas Jis trokšta mūsų gerovės ir pats yra tas Gėris.

Savo ruožtu samarietės asmenyje galime įžvelgti vidinį nepasitenkinimą žmogaus, nesugebėjusio rasti savo troškimų išsipildymo. Ji „turėjo penkis vyrus“ ir dabar gyvena su šeštu, o jos kasdieninė kelionė prie šulinio semtis vandens išreiškia rutininį ir nusivylimo kupiną gyvenimą. Tačiau viskas pasikeitė tą dieną po pokalbio su Viešpačiu Jėzumi, kuris tiek paveikė moterį, kad ji paliko vandens ąsotį ir nubėgo į kaimą šaukdama: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?“

Šiame Jėzaus susitikime su samariete į pirmą planą iškyla vandens simbolis. Nereikia ypatingų pastangų, norint suvokti, kad juo aiškiai nurodomas krikšto sakramentas, naujo gyvenimo Dievo malonėje versmė. „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu,“- sako Jėzus: „tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tai kartu ir ženklas Šventosios Dvasios, ypatingos Kristaus dovanos, kurią Jis atnešė žmonijai nuo dangaus Tėvo. Atgimusieji iš vandens ir Dvasios, tai yra, pakrikštytieji, tampa Dievo vaikais ir gali Jį garbinti „dvasia ir tiesa“.

Kiekvienas iš mūsų gali ir privalo samarietės paveiksle įžvelgti save. Jėzus laukia mūsų, kad galėtų kalbėti mums, prabilti į mūsų širdį. Ypač tai svarbu šiuo, Gavėnios laikotarpiu. Verta praleisti keletą minučių tyloje, kad galėtume išgirsti Jo balsą: „Jei tu pažintum Dievo dovaną“…

Ar tikrai žinome, kad krikštas yra Dievo dovana?…