Raniero Cantalamessa OFM Cap. Gavėnios pamokslas: Bažnyčios dvasinė vienybė yra platesnė
už išorinę
Kovo 21 dieną Popiežiaus namų pamokslininkas skaitė antrąjį Gavėnios pamokslą. Šių
metų Gavėnios pamokslus t. Cantalamessa skyrė keturiems didiesiems lotynų Bažnyčios
tėvams: Augustino mokymui apie Bažnyčią, Ambraziejaus apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje,
Leono Didžiojo apie Chalkedono kristologinę dogmą ir Grigaliaus Didžiojo apie Šventojo
Rašto dvasinį protingumą.
Graikų tėvai, Atanazijus, Bazilijus iš Cezarijos,
Grigalius Nazianzietis, Grigalius Nisenietis, priminė pamokslininkas, reaguodami į
savo laiko erezijas ypač daug dėmesio skyrė tikėjimo tiesų ontologiniams aspektams,
kalbėjo apie Kristaus dieviškumą, Trejybę, Dievo pažinimą, Šventąją Dvasią. Apaštalui
Pauliui brangios temos – Evangelija, Bažnyčia kaip Kristaus kūnas – liko jų dėmesio
paribyje, apie tai kalbama fragmentiškai. Tuo tarpu lotynų tėvai turėjo spręsti gerokai
konkretesnes praktines problemas.
Pirmiausia Augustinas išvystė originalias
įžvalgas apie malonę, Bažnyčią, sakramentus ir Šventraštį. XVI amžiaus Europoje, kartu
su Reforma, labiausiai susitelkta į Augustino mokymą apie malonę ir nuteisinimą. Tačiau
su Vatikano II Susirinkimu ir su ekumeniniu judėjimu Bažnyčios tema vėl tapo centrine,
mazgu, kurį reikia atrišti.
Augustino teologijoje diskusijos apie Bažnyčią
užima centrinę vietą. Beveik visą savo gyvenimą jis turėjo kovoti prieš donatistų
ereziją. 311 metais Numidijos vyskupas Donatas atsisakė priimti į bažnytinę bendrystę
tuos, kurie imperatoriaus Dioklecijano persekiojimo metu valdžiai atidavė šventąsias
knygas ir atsižadėjo tikėjimo, kad išsaugotų gyvybę. Tais pačiais metais Kartaginos
vyskupu buvo išrinktas Cecilianas, kuris buvo apkaltintas, pasak kai kurių neteisingai,
tikėjimo išdavimu persekiojimo laikais. Septyniasdešimt šiaurės Afrikos vyskupų pasipriešino
šiam išrinkimui, atstatydino ir vietoj jo išrinko savo lyderį Donatą. 313 metais pastarasis
buvo ekskomunikuotas popiežiaus Miltiado, tačiau atsisakė trauktis ir pradėjo kurti
alternatyvią Bažnyčią, kuri išsilaikė maždaug amžių, iki vandalų invazijos. Diskutuodamas
su donatistais šventasis Augustinas išplėtojo savo ekleziologiją, Bažnyčios sampratą.
Šiame poleminiame kontekste išvystytą doktriną reikia papildyti Augustino pamokslais,
pasakytais tikintiesiems.
Donatistai rėmėsi prielaida: negali perduoti malonės
tas dvasininkas, kuris pats jos neturi. Jo teikiami sakramentai yra beverčiai. Todėl
jie, pavyzdžiui, perkrikštydavo tuos, kurie pereidavo į jų gretas iš katalikybės.
Augustinas atsakydamas iškėlė principą, kuris skiria galią nuo tos galios tarno, malonės
priežastį nuo to, per kurį ta malonė perduodama. Malonę teikia tik Dievas, Kristus,
o dvasininkas yra tik įrankis. Todėl sakramentų veiksmingumas nepriklauso nuo dvasininko
dorumo: apie tai verta atsiminti ir šiandien.
Augustinas taip pat išplėtojo
kitą skyrimą, tarp žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios. Tik pastaroji yra šventųjų
Bažnyčia, o žemiškojoje gera sėja yra sumišusi su piktžolėmis. Augustinas taip pat
skyrė sakramentų bendrystę ir šventųjų bendriją. Pirmoji yra bendras dalyvavimas išoriniuose
ženkluose. Antrąją vienija ženkluose slypinti tikrovė, Šventoji Dvasia. Ji yra Trejybės
vienybės principas ir Bažnyčios vienybės principas. Pilnai priklausomybei Bažnyčiai
reikia abiejų dalykų: regimos bendrystės per ženklus, sakramentus, ir neregimos bendrystės
per malonę. Svarbu pažymėti, kad čia egzistuoja laipsniškumas, nėra „arba...arba“.
Galima dalinai būti Bažnyčios viduje ir dalinai jos išorėje. „Katalikų Bažnyčioje
gali būti tas, kuris nėra katalikas, o tas, kuris yra katalikas, gali būti Bažnyčios
išorėje“, rašė Augustinas. Yra aišku, kad institucinė ir regima Bažnyčios dimensija
negali būti atskirtas nuo dvasinės, tačiau ar jos visada sutampa? Galima rimtai klausti,
sakė t. Cantalemessa, ar jaučiame didesnę bendrystę su tais, kurie pakrikštyti mano
Bažnyčioje, tačiau kuriems visai nerūpi Kristus ir Bažnyčia, ar su tais, kurie priklauso
kitai krikščioniškai konfesijai, tačiau myli Jėzų taip, kad pasiryžę atiduoti gyvybę
už Jį, už Jo Evangeliją ir gyvena evangeliškai? Šį klausimą vienas kitų atžvilgiu
turėtų iškelti visi krikščionys.
Atskleidus vienybę Dvasioje, vertikalią bendrystę,
palengva atskleisime ir horizontalią vienybę tarp vyskupų ir su popiežiumi. Doktrinos
ir disciplinos vienybė bus dvasinės ir mistinės vienybės vaisius, tačiau ne jos priežastis.
Dvasinės ir vidinės vienybės principo praktinė pasekmė yra ta, kad tai, ką daro ir
kuo yra vienas Bažnyčios narys, yra naudinga visai Bažnyčiai. Panašiai, akis ar ranka
turi savo paskirtį, tačiau tai, ką jie daro, yra reikalinga visam kūnui. Kai šią tiesą
pajėgsime pritaikyti krikščionių santykiuose ir Bažnyčių santykiuose, krikščionių
vienybė bus praktiškai pasiekta. (Vatikano radijas)