Kardinolas Kasper. Mano pasiūlymas nėra revoliucija, tačiau vidurio kelias

Vasario mėnesio kardinolų konsistorijoje, skirtoje šeimos klausimams, sušauktoje artėjant neeiliniam Vyskupų sinodui apie šeimą, įvadinį pranešimą popiežiaus Pranciškaus prašymu skaitęs vokiečių teologas kardinolas Walter Kasper neaplenkė vieno iš aktualiausių klausimų: galimybės išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti Eucharistijos sakramentą, tuo pat metu nesumenkinant Bažnyčios doktrinos, gautos iš Kristaus, apie santuokos neišardomumą. Kardinolas Kasper savo teologinėje ir istorinėje analizėje tokią galimybę mato, po tam tikro atgailos laikotarpio.

Šiomis dienomis buvo išleista kardinolo Kasper knyga „Šeimos Evangelija“, kurios dalis yra ir jau minėtasis pranešimas kardinolų konsistorijoje. Interviu Vatikano Radijui teologas dar kartą komentavo šeimos temą.

Antrašte „Šeimos Evangelija“, pasak kardinolo, norima pasakyti, kad Dievas trokšta gero šeimai ir kad šeima buvo įsteigta Dievo nuo pat sukūrimo pradžios, tai seniausia žmonijos institucija. Jėzus Kristus padarė savo pirmąjį stebuklą Kanos vestuvėse, jis brangino šeimą ir jai suteikė sakramento garbę, kitaip tariant, moters ir vyro meilė yra integruota į Dievo meilę. Todėl tai sakramentas. Šiandien turime stiprinti šeimos tikrovę, šeimai išgyvenant krizę dabartinėmis ekonomikos ir darbo sąlygomis, turime stengtis, kad dauguma jaunuolių trokštų šeimos, pastovaus santykio visam gyvenimui. Žmonių laimė didele dalim priklauso nuo šeimos gyvenimo.

Jo pasiūlymas dėl šeimų sunkumuose, anot vokiečių kardinolo, yra vidurio kelias tarp per didelio griežtumo ir žiūrėjimo pro pirštus. Akivaizdu, kad Bažnyčia negali vien priimti esamą situaciją. Tačiau ji taip pat privalo ieškoti vidurio kelio. Tai, pavyzdžiui, stengėsi daryti šventasis Alfonsas De Liguori ar šventasis Tomas Akvinietis: jo pasiūlymas, sakė Kasper, yra geroje draugijoje. Jis nėra prieš moralę, nėra prieš doktriną, tačiau už realistišką doktrinos pritaikymą dabartinėje didelės dalies žmonių situacijoje, stengiantis prisidėti prie jų laimės.

To nereiktų vadinti revoliucija, bet greičiau Bažnyčios doktrinos gilinimu ir vystimųsi. Kardinolas Bažnyčios doktriną prilygino upei, kurios vanduo teka, o ne tvenkiniui, kurio vanduo nejuda. Panašiai situacija buvo susiklosčiusi ir Vatikano II Susirinkime, ekumenizmo ir religijos laisvės klausimais. Kalbant apie juos, taip pat būta opozicijos. Tačiau Susirinkimas išsaugojo saistančią doktriną – ko ir jis nori, kalbant apie šeimą – bet tuo pat metu atrado būdą peržengti prieštaravimus. To reikia ir šiandien. Tai nėra revoliucija, tai Bažnyčios praktikos atnaujinimas.

Kalbėdamas apie tai, kad po kardinolų konsistorijos jo pranešimo tekstas nebuvo išplatintas, kardinolas Kasper patikslino, kad jis tikrai nebuvo slaptas. Dar prieš konsistoriją jis buvo nusprendęs jį vėliau išspausdinti ir buvo laisvas tai padaryti. Jis žinojo, kad šis tekstas sukels debatų, tačiau pats popiežius Pranciškus jam pasakė: „Puiku. Norime debatų. Nenorime Bažnyčios, kuri snaudžia, norime guvios Bažnyčios“. Diskusijoms skirta pora metų ir pamatysime kuria linkme jos pakryps. (Vatikano radijas)