A. Spadaro SJ apie popiežių Pranciškų: Jis nori, kad Bažnyčia būtų misionieriška
Popiežiaus Pranciškaus išrinkimo metinių proga Vatikano radijas pakalbino t. Antonio
Spadaro SJ, Italijos jėzuitų dvisavaitinio žurnalo „La Civiltà Cattolica” redaktorių.
Pernai rugsėjo mėnesį šis žurnalas ir kiti 16 įvairiuose pasaulio kraštuose tėvų jėzuitų
redaguojamų periodinių leidinių paskelbė ilgą t. Spadaro SJ interviu su popiežiumi
Pranciškumi.
Vatikano radijui ketvirtadienį duotame interviu t. Antonio Spadaro
SJ sakė, kad pagrindinis šio, jau antruosius metus pradedančio pontifikato bruožas
yra Pranciškaus turima Bažnyčios misionieriška vizija. Jis nori, Bažnyčia būtų labiau
misionieriška, būtų atvira pasauliui, kad Bažnyčios veikla būtų labiau nukreipta į
išorę. Popiežius nori, kad Evangelija būtų skelbiama kiekvienam žmogui, kiekvieno
žmogaus gyvenimo situacijoje.
Savaime suprantamas didesnis dėmesys Lotynų Amerikai,
Kurijos reforma, naujai permąstomi Romos santykiai su vietinėmis Bažnyčiomis – tai
bene pagrindiniai dalykai, kuriuos matome vertindami pirmuosius pontifikato metus.
Kuriose kitose srityse galime laukti naujovių? Nežinome atsakymo į šį klausimą, -
sakė t. Spadaro SJ. Gal ir Popiežius negalėtų į jį atsakyti, nes jis juk nesivadovauja
kažkokiomis abstrakčiomis idėjomis ir nebando pagal jas modeliuoti visos tikrovės.
Popiežius žengia žingsnį po žingsnio, analizuoja iandien Bažnyčioje vykstančius procesus,
atsimindamas Bažnyčios istoriją ir atsižvelgdamas taip pat ir į dabartinio pasaulio
gyvenimą. Jis atid˛iai stebi kas vyksta ir reformos procesą suvokia kaip vidinį atsinaujinimą.
Reikia atsiminti ir tai, kad šiandien visuotinėje Bažnyčioje vis daugiau svorio turi
jaunosios Bažnyčios, o tai savaime skatina keisti perspektyvą.
Kokius šv. Ignaco
Lojolos ir kokius šv. Pranciškaus Asyžiečio bruožus galima atpažinti Pranciškaus pontifikate?
Popiežius Bergoglio, - atsakė t. Spadaro SJ, - nuo pat jaunystės yra gavęs iganciškąją
formaciją ir visas jo veikimas, tai kaip jis žiūri į pasaulį, kaip vertina tikrovę
yra susiję su šiuo dvasingumu. Tai nėra optimistinis dvasingumas – Popiežius šio žodžio
nemėgsta – tačiau, žinoma, jame daug vilties. Šiame dvasingume svarbiausia – Viešpaties
buvimas pasaulyje. Viešpats veikia pasaulyje, eina pirma mūsų, ir kai ateiname mes,
mes atpažįstame Viešpaties buvimo ženklus. Toks Viešpaties veikimo atpažinimo dvasingumas
iš tiesų yra labai jėzuitiškas, sakė t. Antonio Spadaro SJ. Tai savo ruožtu skatina
būti dėmesingiems pasaulyje esančiam skurdui ir patiems tenkintis tik tuo kas būtina.
Kartu su šiais, Pranciškaus dvasingumui būdingai bruožais, Popiežiuje matome dar vieną
Pranciškui Asyžiečiui būdingą dalyką – pašaukimą atstatyti Bažnyčią. Dėl to dažnai
girdime iš popiežiaus Pranciškaus lūpų tokius Bažnyčios apibūdinimus kaip „karo lauko
ligoninė“, tai yra situacija kur būtinas atsikūrimas.
T. Antonio Spadaro SJ
taip pat buvo klausiama apie sunkumus, su kuriais popiežius Pranciškus susidūrė pirmaisiais
pontifikato metais. Žinoma, atsakė italas jėzuitas, sunkumų tikriausiai būta, tačiau
negirdėjome jokio nusiskundimo. Popiežius supranta problemas, suvokia jų rimtumą ir
stoja jų akistaton su visiška ramybe. Jis pats yra pasakęs, kad sunkumai, su kuriais
susiduria, netrukdo jam ramiai miegoti. Sunkumus jis sprend˛ia su didele dvasios ramybe,
paprastai ir betarpiškai. Kai kam toks stilius gal nelabai priimtinas, tačiau iš tiesų
jis nori pasiūlyti viską gyvenime tvarkyti pagal Evangeliją. (Vatikano
radijas)