Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Nepriklausomybės atkūrimo dieną
Šiandienos liturgijos skaitiniai atkreipia mūsų dėmesį į maldos galią. Mūsų tautai
nėra svetimas nei maldos poreikis, nei jos galia. Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrimo dieną prisimename, kiek maldavimų išsakyta per ilgus pokario metus prašant
Viešpatį laisvės dovanos. Lietuvoje, tremtyje ir išeivijoje maldos ir aukos už tėvynės
laisvę lydėjo mūsų tautos sūnų ir dukrų kasdienybę. Jų tikėjimas ir malda įkūnijo
svajonę vėl turėti nepriklausomą tėvynę. Tačiau šiandien Ukrainos įvykiai mums primena
ne tik šios dovanos brangumą, bet ir jos trapumą.
Dievo Žodis yra galingas,
jis nelieka neįvykdytas. Bet kartu malda nėra magiška formulė, kurią sukalbėjus mūsų
norai stebuklingai išsipildo. Maldos efektyvumas nepriklauso ir nuo žodžių gausos.
„Tėve mūsų“ maldos žodžiai, kurių Viešpats šiandien moko apaštalus, tarsi
įrėmina tikrąją maldą – santykį su Tėvu, kuriuo grindžiamas visas mūsų gyvenimas.
Juk malda visų pirma yra santykis tarp asmenų, meilės ryšys su triasmeniu Dievu: su
mus mylinčiu Tėvu, su mus išvaduojančiu Sūnumi ir su galią mums teikiančia Šventąja
Dvasia. Kaip visuose santykiuose, taip ir čia reikia laiko, dėmesio, pagarbos ir nuolatinio
bendravimo, kad žmogaus ryšys su Dievu augtų ir stiprėtų. Tikram santykiui kurti neužtenka
formulių kartojimo, būtina širdžių kalba. Nors, kaip matome iš kūdikių elgesio, bendravimas
gali prasidėti išreiškiant vien savo poreikius, tačiau ilgainiui jis turi tapti brandžiu
autentišku tarpusavio santykiu.
Kaip realiai jaučiame laisvės poreikį, taip
natūraliai turime trokšti melstis. Tikras troškimas pasižymi nesavanaudiškumu. Galėjome
stebėti, kaip šis nesavanaudiškas troškimas augo Sąjūdžio atgimimo dienomis, subrendo
drąsiuose, rizikinguose Signatarų veiksmuose kovo 11-ąją ir visos tautos aukoje sausio
13-ąją. Drąsa kyla iš pasitikėjimo, kad Dievas yra mus mylintis Tėvas, kuris neapleidžia
savo vaikų, bet jais rūpinasi.
Melsdamiesi „Tėve mūsų“ bendraujame ne vien
su savo Tėvu. Mes meldžiamės mūsų visų Tėvui. Laisvės siekėme ne kiekvienas sau, bet
mums visiems kartu. Ši laisvė taip pat suponuoja bendrą siekį rūpintis visais gyventojais
– įgyvendinti socialinį teisingumą.
Vis tik neišvengiamai tenka susidurti
su pagunda rūpintis tik savo reikalais. Šią pagundą gali patirti ne tik atskiras žmogus.
Ji gali vilioti ir šeimas, ir atskiras valstybes. Čia nuoširdi malda yra tarsi galingas
skiepas, nes jei tikrai meldžiamės mūsų visų Tėvui, turime išmokti solidarumo – turime
dalytis žemiškomis gėrybėmis su kitais. Kaip vaikai žaisdami turi išmokti dalytis
žaislais, taip ir dangiškasis Tėvas mus moko, kad būtina dalytis tuo, ką turime.
Tačiau
popiežius Pranciškus mums primena, kad suaugusieji turi pranokti tokį vaikišką žaislų
pasidalijimo solidarumą. Apaštališkajame paraginime jis rašo: „Žodis „solidarumas“
yra šiek tiek nuvalkiotas ir kartais klaidingai aiškinamas, tačiau žymi daugiau nei
atsitiktinius dosnumo aktus. Jis reikalauja ugdyti naują mąstyseną, kuriai rūpėtų
bendruomenė, pirmenybė visų gyvenimui, o ne tam, kad gėrybes pasisavintų saujelė žmonių.“
Savi interesai gali turėti blogų pasekmių. Tai, jog Europa nesugeba taikyti griežtų
sankcijų, rodo, kad ji saugo savo interesus. O toks savanaudiškumas ir žmogų, ir kraštą
gali ne tik uždaryti savyje, bet ir visiškai sužlugdyti. Laisvas yra tas žmogus ir
laisva ta visuomenė, kuri gyvena ne vien sau. Tėvai yra pasirengę aukotis dėl savo
vaikų, kad jų ateitis būtų šviesesnė. Kariai pasirengę, reikalui esant, guldyti galvas
gindami mūsų laisvę. Politikai taip pat turi būti nesavanaudiški. Jie turi rūpintis
ne tik savo politine sėkme, bet ir visų gyventojų gerove. Gavėnios metas kaip tik
yra skirtas teisingiems santykiams atstatyti: santykiams su Dievu ir mūsų tarpusavio
santykiams.
Pirmą kartą laisvė buvo žmogui dovanota, kai Dievas jį sukūrė
ir pavedė jam valdyti visą pasaulį. Suviliotas nuodėmės ir nupuolęs žmogus prarado
šią Dievo dovaną. Nuo to laiko žmonija siekia atkurti tą santarvę, gyvenimą laisvėje
ir ramybėje.
Už šią laisvės dovaną sumokėta didelė kaina. Ją apmąstome Gavėnios
metu, kai žvelgiame į kryžių – į Nukryžiuotąjį, kuris „Tėve mūsų“ maldos žodžius pilnutinai
įgyvendina iki paskutinio atodūsio. Būdamas santykyje su Tėvu ir vykdydamas Jo valią,
savo mirtimi Kristus atperka mus iš nuodėmės nelaisvės. Jis išmeldžia savo persekiotojams
ir mums nuodėmių atleidimą, kurį galime priimti atleisdami kitiems. Taip Kristus tampa
mus stiprinančia kasdiene Duona, kad mes galėtume džiaugtis tikrosios laisvės dovana.
Šią mūsų Nepriklausomybės atkūrimo dieną dėkokime Dievui už mums suteiktas
asmeninės ir Tėvynės laisvės dovanas. Branginkime jas ir būkime pasiruošę malda ir
kasdienio gyvenimo aukomis šias dovanas išsaugoti sau ir visiems dangiškojo Tėvo vaikams.