Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija Kovo 11-ąją
Prieš 24 metus su Dievo pagalba mes išėjome į laisvės kelią. Sakau – su Dievo pagalba,
nes su mumis galėjo nutikti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje. Kai paskelbėme atkurią
savo Nepriklausomybę, didžiosios valstybės ne tik neskubėjo pripažinti mūsų laisvės
aktą, bet ir abejojo mūsų sprendimu. Tačiau mes buvome teisūs, nes Dievas sukūrė laisvą
žmogų, todėl visos tautos turi prigimtinę teisę gyvuoti laisvos ir nepriklausomos,
neatsižvelgiant, ar tai kam nors patinka, ar nepatinka. Valstybes, bandančias kitoms
valstybėms primesti savo valią, vadiname agresorėmis, pažeidžiančiomis nepajėgiančių
apsiginti tautų teises. Lietuva šią agresiją patyrė ir ilgus metus nešė nelaisvės
pančius, todėl Kovo 11-ąją dėkojame Dievui už laisvės rytą, nepaisydami, kad turime
visokių bėdų.
Laisvė nėra stebuklinga lazdelė, kuria pamojus išsipildo žmonių
norai. Atvirkščiai, laisvė suteikia galimybę daryti gerus, protingus sprendimus, bet
lygiai tiek pat – elgtis neatsakingai. Viskas priklauso nuo, kaip naudojame laisvę.
Laisva visuomenė privalo būti labai atsakinga, panaši į darnią šeimą, kurioje kiekvienas
narys mąsto ne tik apie save, bet ir apie kitus, kad ir jiems būtų gera. Ne tik tėvai
rūpinasi vaikais, bet ir vaikai privalo neužmiršti savo tėvų.
Kaip itai pasiekti
laisvoje visuomenėje? Demokratinėje visuomenėje paskiros žmonių grupės gali turėti
skirtingų siekių, tačiau visoms grupėms privalomas bendras vardiklis – laikymasis
prigimtinio įstatymo: nedaryti kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma, ir daryti
kitam tai, ko ir pats lauktumei iš kitų. Šis įstatymas įrašytas mūsų prigimtyje, todėl
jis yra pirmas normalios visuomenės kertinis akmuo.
Mes, katalikai ir kiti
krikščionys, sudarome didžiausią Lietuvos visuomenės grupę ir vadovaujamės Šventajame
Rašte randamu Dievo žodžiu. Ką Dievo žodis sako mums rūpimu laisvos visuomenės klausimu?
Šiandien
Evangelijoje girdėjome, kaip Kristus mokė savo mokinius melstis. Šią Viešpaties maldą
kiekvienas krikščionis moka atmintinai, o jei nemoka, turėtų išmokti. Ko mus moko
kasdien kalbama malda?
Maldoje kreipiamės į Dievą, vadindami jį Tėvu, o tai
reiškia, kad laikome save jo sūnumis ir dukromis. Jeigu esame vieno Tėvo vaikai, tuomet
mums negali būti svetimų žmonių, kurie mums nerūpėtų. Jei šis suvokimas būtų gyvas
kiekviename iš mūsų, tai jau į valstybės pamatus būtų padėtas antras svarbus akmuo.
Kalbėdami
Tėve mūsų maldą, prašome, kad ateitų Dievo karalystė ir kad žemėje būtų vykdoma jo
valia panašiai, kaip ji vykdoma danguje. Išsakydami šiuos prašymus, mes drauge išsakome
ir savo pasiryžimą paisyti Dievo valios ir aplink save kurti ne šėtono, bet Dievo
karalystę, kurioje būtų gerbiamos ir Dievo, ir jo kūrinių teisės. Klusnumas ne žmonių,
bet Dievo valiai yra kitas laisvos tautos pamatinis akmuo.
Maldoje Tėve mūsų
prašome, kad Dievas mums būtų gailestingas tiek, kiek patys esame atlaidūs ir gailestingi
kitiems. Jeigu kasdien kalbame Tėve mūsų ir prašome sau Dievo gailestingumo, turėtume
būti nusiteikę atleisti artimui visa, kuo jis yra mums nusikaltęs. Dėl ko šiandien
labiausiai kenčiame? Dėl pykčių, dėl nesutarimų, dėl stokos atlaidumo. Jeigu viso
to nebūtų tarp mūsų, jei žmonių veiduose matytume spinduliuojantį geranoriškumą, kardinaliai
pasikeistų Lietuvos veidas. Taigi atlaidumas ir gailestingumas yra būtinas akmuo visuomenės
pamatuose.
Kreipdamiesi į dangaus Tėvą, prašome gelbėti nuo pikto ir neleisti,
kad būtume gundomi virš mūsų jėgų. Šiuo prašymu pavedame dangaus Tėvo globai savo
gyvenimą, pasitikėdami ne savo jėgomis ir išmintimi, bet prašydami, kad jis mus saugotų
ir gintų. Šią Dievo globą patyrėme devyniasdešimtųjų tragiškomis Sausio dienomis,
kai brutalią jėgą sulaikė ne mūsų ginklai, bet pats dangus.
Jeigu mūsų visuomenė
remsis į stiprius pamatus, kuriuos primena malda Tėve mūsų, atlaikysime visas negandas.
Tačiau išlieka pavojus, kad žmonės, kuriems mes patikime valdžios svertus, gali nepaisyti
šių pamatų ir bandyti juos pakeisti žmonių sugalvotais mitais, chimeromis.
Žmonės
sugeba prisidengti net šventais dalykais, kaip antai žmonių teisėmis, ir bando įpiršti
visuomenę ardančias ir marksizmu grindžiamas ideologijas. Prisidengiant žmogaus teisėmis
yra niekinama ir griaunama prigimtinė šeima. Prisidengiant moterų teisėmis, paneigiama
teisė negimusiems kūdikiams išvysti šį Dievo pasaulį. Neseniai matėme, kaip jauni
žmonės prie Seimo prašė palikti teisę žudyti negimusius kūdikius. Prisidengiant žmogaus
teisėmis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pasaulyje išplito vadinamoji
seksualinė revoliucija, palikusi milijonus vaikų be tėvų ir milijonams žmonių užtvėrusi
kelią į sėkmingą santuokinį gyvenimą.
Kovo 11-oji – tai diena, kai dėkojame
Dievui už laisvę bei nepriklausomybę, bet drauge tai diena, verčianti apmąstyti, kaip
naudojamės laisve. Todėl kviečiu gegužės mėnesį labai atsakingai dalyvauti Europos
Parlamento ir prezidento rinkimuose ir, susitikus su kandidatais, jų aiškiai paklausti,
kokias nuostatas jie palaikys gyvybės ir šeimos klausimais. O šiandien melskimės už
vienybę, kurios dažnai stokojame, už tvirtas ir sveikas šeimas, nes mūsų vienybė ir
sveikos šeimos yra tvirčiausias laisvos tautos pamatas.