Jėzus bylojo savo mokiniams: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis
vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite
tarnauti Dievui ir Mamonai.Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite
savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už
maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei
pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug
vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti
sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko
lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo
didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų
gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins
jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką
gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis
Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės
ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus
pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. (Mt 6,24-34)
BŪTI
SU DIEVU
Būkime garbingi: išgyvename sunkius laikus. Šiuo atveju tenka
kalbėti ne vien apie ekonominę situaciją, dėl kurios mūsų šeimoms tenka pakelti nemaža
išbandymų. Visų pirma reiktų prisiminti vilties stygių, kuris žlugdo jaunimą, nebematantį
ateities perspektyvų. Kaip tik tokioje situacijoje ir girdime šio sekmadienio Dievo
Žodį, esame raginami atsikvėpti ir pažvelgti į gyvenimo esmę. Tvirtai stovėdami ant
žemės mes kreipiame savo žvilgsnius į aukštybes, leisdami savo širdžiai pakilti virš
kasdienybės problemų, kad galėtume kitaip pažvelgti į tai, kas užpildo mūsų dienas.
Kalbame
apie Dievą… Tokia yra svarbiausia, iki tol negirdėta ir iki šiol tinkamai nesuprasta
krikščionybės žinia: Dievas yra ir Jis yra su mumis. Tai ne griežtas sąskaitininkas,
kuris iš aukštybių šaltakraujiškai žvelgia į mūsų tragikomišką bruzdesį. Dievas visuomet
rūpinasi mumis. Su šiuo nuostabiu tikrumu šio sekmadienio Evangelija ragina pakelti
žvilgsnį nuo mūsų nerimo bei rūpesčių ir apsižvalgyti aplinkui: pastebėti dangaus
paukščius ir laukų lelijas, pamėginti dar kartą nusistebėti tuo, kaip išmintingai
Dievas sukūrė pasaulį. Žinoma, mes esame kviečiami savo veido prakaitu pelnyti kasdieninę
duoną, tačiau tai jokiu būdu neturi būti pažymėta beatodairiško kaupimo siekiu, negali
būti apsėsta gobšumo demono, apakinančio mūsų sielas. Tikro Jėzaus mokinio širdis
nėra apsunkusi, nes jis žino, kad Tėvas pažįsta jo širdį ir yra kartu su juo.
Šį
sekmadienį pamėginkime atpažinti Viešpaties buvimą jo Apvaizdoje, kuri rūpinasi žvirbliais
ir medžiais, jau pradedančiais busti iš žiemos miego. Pamėginkime įžvelgti toliau,
negu leidžia mūsų kasdienybė, ieškodami visų pirma Dievo karalystės, kad mokėtume
priimti ir visa kita. Kiekvienai dienai užtenka savo vargų: mes esame kviečiami nuoširdžiai
pragyventi savo dieną, palikdami Viešpačiui rūpintis mūsų ateitimi.
Savo gyvenimo
kelyje mes esame kviečiami daugiau žvelgti į Dievą ir savo gyvenimo centre pastatyti
Dievo karalystės paieškas. Mums reikia suprasti, kad Dievas nėra draudikas, užtikrinantis,
kad mūsų gyvenime nebus skausmo. Jis vertina mus, kaip suaugusius žmones, kuriems
yra suteikta galimybė gyvenimo įvykiuose įžvelgti ir kitą prasmę. Pasaulis nėra apgaulė
ar į chaosą grimztantis prievartos urvas, kuriame net nėra prasmės gyventi. Priešingai:
aplink mus yra kuriama didžiulė meilės mozaika, prie kurios savuosius spalvingus akmenėlius
turime pridėti ir mes. Dievas kviečia mus būti Jo bendradarbiais.
Žinoma, kad
tai suprastume, reikia tikrai didelio tikėjimo… Kaip tik todėl Jėzus ir ragina mus
apsižvalgyti, pažvelgti į lelijas, į paukščius, pažvelgti į jūrą, į tyliai ateinantį
pavasarį. Viskas aplink mus tvirtina, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai, žvelgdamas
į ateitį. Mes galime ir turime darbuotis, rūpintis mokesčiais, namais, savo artimaisiais,
tačiau drauge neužmiršdami, kad mūsų širdis ilgisi Dievo karalystės ir Jo teisybės.