Popiežiaus Pranciškaus homilija: Krikščionybė – tai ne taisyklių laikymasis, bet priklausymas
Dievo tautai (+video)
Krikščionybė – tai ne bedvasė regula, ne rinkinys taisyklių, kurių laikosi veidmainiai,
gražiomis kaukėmis uždangstę širdis be meilės. Krikščionybė tai paties Kristaus „kūnas“,
kuris pasilenkia prie sužeisto žmogaus, jo nesigėdydamas. Taip popiežius Pranciškus
penktadienio ryto Mišių homilijoje komentavo šios dienos Evangelijoje girdėtą fariziejų
priekaištą, kad Kristaus mokiniai nesilaiko pasninko.
Rašto aiškintojai ir
fariziejai Dievo įsakymų laikymąsi pavertė formalumu, tikėjimo gyvenimą jie pavertė
vien etika, užmiršo, kad pats svarbiausias dalykas išganymo istorijoje yra tai, kad
Dievas išsirinko tautą ir sudarė su ja sandorą.
Priimti iš Viešpaties jo tėvišką
meilę, priimti iš Viešpaties išrinkimą būti jo tauta, o paskui viską paversti vien
etika – tai ne kas kita kaip atmesti jo meilės dovaną, - sakė Popiežius. Šitie veidmainiai
mano, kad jie yra geri žmonės, nes jie daro viską, ką reikia daryti. Jie atrodo kaip
geri žmonės. Jie yra moralistai, bet moralistai be gerumo, nes jie prarado priklausymo
tautai jausmą.
Viešpats išganymą suteikia savo išrinktosios tautos viduje,
priklausantiems jo tautai. Šitaip paaiškėja ir šiandien pirmajame skaitinyje girdėtų
pranašo Izaijo žodžių apie pasninką ir atgailą prasmė. Koks turi būti pasninkas, kurio
nori Viešpats? Tai pasninkas tautoje, pasninkas su ta tauta, kuriai mes priklausome,
su mūsų tauta. Tai tauta, kurioje mes gauname pašaukimą. „Pasninkas, kokio aš noriu,
sakoma pranašo Izaijo knygoje, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo
valkčius, pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyti bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu
savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros
saviesiems“ (Iz 58,6-7). Šitokio pasninko Viešpats nori! Tai pasninkas, kuriuo rūpinamės
brolio gyvybe, nesigėdijame – tai irgi Izaijo žodžiai – brolio kūno.
Mes galime
tobulėti, - tęsė homiliją Pranciškus, - galime ugdyti savo šventumą tik eidami kartu
su savo tauta, į kurią esame įskiepyti ir su kuria esame išrinkti. Didžiausius mūsų
šventumą ugdančius darbus mes galime nuveikti tik mūsų brolio kūno atžvilgiu, tik
Jėzaus Kristaus kūne. Šiandien čia vykstantis šventumo aktas neturi nieko bendra su
apsimestiniu pasninkavimu: Kristus pas mus ateina, nesigėdykime jo kūno! Tai Kristaus
Kūno ir Kraujo slėpinys! Eikime ir dalinkimės duona su alkstančiais, slaugykime sergančius
ir globokime senus žmones, tuos, kurie nieko mainais negali mums duoti. Tai ir yra
nesigėdyti brolio kūno!
Daugiausia pastangų kainuojanti pasninko forma, sakė
Popiežius, tai pasninkas gerumu, tai toks pasninkas, kurio pavyzdį mums duoda Gerasis
Samarietis, pasilenkęs prie sužeisto žmogaus, be baimės susitepti, nesigėdydamas pakelėje
gulinčio brolio.
Bažnyčia šiandien mums sako: nesigėdykime savo brolio kūno.
Kai duodu išmaldą, tik paduodu monetą ar ir paliečiu žmogaus ranką, žiūriu jam į akis?
Nesigėdykime brolio kūno, nes tai mūsų kūnas. Būsime teisiami pagal tai kaip elgiamės
su savo broliais. (Vatikano radijas)