Kardinolas Peter Turkson. Bažnyčia ir žmogaus teisės
Žmogaus teisių sklaida ir gynimas yra Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos
mandato esminė dalis, - sakė šios Tarybos pirmininkas kardinolas Peter Turkson, kovo
4 dieną dalyvaudamas konferencijoje „Bažnyčia ir žmogaus teisės“, kurią surengė Slovakijos
vyskupų konferencija.
Kardinolas savo pranešime apžvelgė Bažnyčios doktriną
apie žmogaus teises, kurios šiandien yra visų lūpose. 1948 metų gruodžio 10-ąją buvo
paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Nuo to laiko palaimintasis Jonas XXIII
ir kiti popiežiai plėtojo žmogaus teisių doktriną, nepamirštant Vatikano II Susirinkimo.
Pamatinis jos principas yra tai, kad žmogaus teisės remiasi žmogaus orumu, kyla iš
žmogaus orumo.
Nesuskaičiuojami sunkūs žmogaus teisių pažeidimai II pasaulinio
karo metu buvo gerai žinomi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos rengėjams. Nepagarba
ir panieka žmogaus teisėms tapo barbarystėmis, kurios įžeidžia visos žmonijos sąžinę.
Todėl reikėjo paskelbti tas vertybes, kurios būtų bendros visai žmonijai ir kurios
būtų visų idealu. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija siekė išreikšti siekius, prie
kurių galėtų prisidėti kiekvienas žmogus, kiekvienas visuomenės organas, kiekviena
valdžia. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje yra vardijamos žmogaus teisės, tačiau
preambulėje pateiktas jų pamatas – kiekvieno žmogaus vidinis orumas.
Šis orumas
yra suvokiamas protu. Jo ištakos nėra žmogaus valioje, valstybės tikrovėje ar viešose
institucijose. Jis glūdi pačiame žmoguje ir jo Kūrėjuje, kaip tai pabrėžė ir vienas
iš Deklaracijos redaktorių Jacques Maritain.
Tai iš tiesų radikalu, - dar
kartą pabrėžė kardinolas Turkson. – Mano ir tavo teisės nepriklauso nuo kitų žmogiškų
būtybių valios, tačiau nuo mūsų orumo esant sukurtiems pagal Dievo atvaizdą ir panašumą.
Suprantama, kodėl katalikų Bažnyčia gina teisę į gyvybę, visų kitų asmens teisių prielaidą,
nuo pat užsimezgimo iki natūralios mirties.
Žmogaus teisės turi savybes: jos
visuotinės, neatimamos ir nepažeidžiamos. Visuotinės, nes galioja visiems žmonėms,
be laiko ir vietos išimčių. Nepažeidžiamos, nes jų pagrindas yra pačiame asmenyje,
niekas negali jų pamesti. Neatimamos, nes niekas negali jų teisėtai anuliuoti, atšaukti
ar paneigti.
Iš viso to nuosekliai išplaukia, priminė kardinolas Turkson,
katalikų Bažnyčios pasipriešinimas ir kritika reliatyvizmui, kuris sumenkina žmogaus
teisių ištakas ir pritaikymą. Reliatyvizmas pretenduoja, kad žmogaus teisių reikšmė
ir interpretacija keičiasi priklausomai nuo kultūrinių, politinių, socialinių ar religinių
perspektyvų, paneigiant jų universalumą. Iš kitos pusės, tiesa, kad pamatinės teisės
gali būti išreikštos skirtingu būdu įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose,
neatsisakant jų visuotinumo.
Kardinolas Turkson taip pat kalbėjo apie ideologijas,
kurios siekia perrašyti žmogaus teises ir sukurti naujas, remiantis tik pavienių žmonių
ar grupių troškimais, tampančiais diskriminacijos ir neteisingumo kitų atžvilgiu šaltiniais.
Tai „reprodukcinių teisių“ atvejis, kai įteisinamas negimusio vaiko nužudymas.
Katalikų
Bažnyčia aktyviai veikia dėl religijos laisvės, kuri taip pat priklauso žmogaus teisėms.
Ji yra susieta su minties ir sąžinės laisve, apima teisę keisti religiją ir įsitikinimus,
išreikšti savo religiją pavieniui ar kartu su kitais. Religijos laisvė susieta su
psichologine laisve ir išorinės prievartos nebuvimu. Religijos laisvė remiasi žmogaus
prigimtimi, o ne jo pažiūromis, darkart patikslino kardinolas.
Deja, kai kuriuose
pasaulio regionuose religijos laisvė yra nepripažįstama, kituose, jei ir pripažinta,
nėra gerbiama. Daugybės žmonių religijos laisvė yra pažeidžiama ir krikščionys tarp
jų sudaro didžiąją dalį.
Religijos laisvė, pridūrė kardinolas Turkson, sekdamas
popiežiaus Benedikto XVI mokymu, turi išvengti dviejų kraštutinumų: sekuliarizmo,
kuris religiją suvokia vien privačiu reikalu, be sąsajų su kasdieniu gyvenimu, etika
ar šeima; ir ekstremalių religinio fundamentalizmo formų, kurios yra religijos prigimties
falsifikavimas ir iškraipymas. (Vatikano radijas)