Kard. Audrys Bačkis: Bažnyčia praturtės jei tikintieji išreikš savo nuomonę
Pasibaigė popiežiaus Pranciškaus sušaukta ir jo vadovauja neeilinė konsistorija šeimos
tema. Konsistorijos sesijose ketvirtadienį ir penktadienį dalyvavo popiežius Pranciškus
ir maždaug 150 kardinolų iš viso pasaulio, įskaitant vyskupus ir arkivyskupus, kuriuos
Šventasis Tėvas šeštadienį paskyrė kardinolais.
Pirmojoje sesijoje konsistorijos
temą pristatė popiežius Pranciškus, po jo įvadinę kalbą „Šeimos Evangelija“ pasakė
teologas kardinolas Walter Kasper. Sekė kitos trys sesijos. Jų metu pasisakė iš viso
69 kardinolai, kurie išsamiai ir plačiai aptarė įvairius šeimos temos aspektus. Neeilinę
konsistoriją užbaigė Šventais Tėvas, kuris padėkojo visiems dalyviams pažymėdamas,
kad Viešpats, leidęs Bažnyčiai pagilinti Šeimos Evangelijos temą, po konsistorijos
žengtų svarbių žingsnių leis Jai tęsti ėjimą tuo pačiu keliu Vyskupų sinodo darbuose
per ateinančius du metus.
Neeilinėje konsistorijoje dalyvavo Vilniaus arkivyskupas
emeritas kard. Audrys Bačkis, kuris pasibaigus kardinolų susitikimams Vatikano radijui
pasidalijo savo įspūdžiais. Kardinolas Bačkis papasakojo apie konsistorijos darbų
rezultatus, jos svarbą būsimam vyskupų sinodui šeimos tema, paminėjo pasirengimo Vyskupų
sinodui darbus Lietuvoje.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis:
Konsistorija
paliko labai gerą įspūdį. Tai Šventojo Tėvo norėtas primas žingsnis pasikviesti kardinolus,
o mes nesame tiktai papuošalai, ir išgirsti kardinolų nuomonę šeimos tema. Čia nebuvo
sinodas. Tai buvo pirmas visų kardinolų susitikimas su popiežiumi konsistorijoje,
skirtas svarstyti specifinę temą be išankstinių klausimų, tačiau su aiškia tema: šeima.
Kardinolas Walter Kasper skaitė pranešimą, tai buvo teologinis traktatas, kuriame
jis nepabijojo paliesti ir sunkias problemas. Pats popiežius pasakė kas svarbiausia:
„venkite kazuistikos, žiūrėkite iš esmės!“
Sakyčiau visi kardinolų pasisakymai
buvo labai aukšto lygio, kiekvienas iš savo perspektyvos. Vieni iš teologinės perspektyvos.
Tai ir apie sakramentų discipliną, apie šeimos neišardomumą, apie dalykus, kurių mes
negalime pakeisti, kurie remiasi ir Evangelijos, ir Kristaus žodžiais. Kiti iš daugiau
kanoninio taško, kaip daryti, sutvarkyti, didesnį dėmesį skiriant poroms su sunkumais,
pav. antrą kartą susituokusioms, kas tikrai buvo paminėta. Svarbiausias buvo žvilgsnis
kaip pasauliui pristatyti santuokos ir šeimos grožį. Šiandien pasaulis tikrai eina
destrukcijos keliu, tai daroma įstatymais.
Kardinolas Kasperis prisiminė tai,
ką popiežius Pranciškus kartą pasakė, kad Bažnyčia yra kaip ligoninė karo lauke. Kasperis
tai pritaikė šeimai: šeima tikrai yra karo lauke. Labai patiko ir įsidėmėjau ką parašė
kardinolas Tettamanzi, buvęs Milano ganytojas, savo veikale palyginęs šeimą su tuo,
kas pasakojama Gailestingojo samariečio palyginime, su tuo žmogum, kuris primuštas
ir paliktas prie kelio ir kuriuo niekas nesirūpina: tai yra šeima šiandien. Viską
jai atėmė; nori atimti jos tieses, orumą. Tad kaip parodyti pasauliui, toje pačioje
Bažnyčioje, santuokos ir šeimos grožį? Visi sutinkam: be šeimos negali būti Bažnyčios,
sugrius visuomenė. Bažnyčia turi iš naujo atrasti tą Dievo pirminį projektą, ko jis
norėjo kurdamas žmogų, vyrą ir moterį, ko siekė su šeima, su santuoka. Bandyti tai
parodyti pasauliui yra gražiausias kelias ir gražiausias dalykas, kurį galime pasiūlyti.
Neverkšlenti, kad viskas blogai, kad visi įstatymai blogi, kad Europa žengia ne ta
kryptimi; kad statistikos rodo, kad šeima yra jau beveik visur... Žodžiu, reikia ne
tik tam tikro optimizmo, tačiau pasitikėjimo, reikia šeimai kiek galima padėti. Kaip
dabar padėti?
Lietuva, manau, nėra atsilikusi šioje srityje. Paruošimas santuokos
Sakramentui didmiesčiuose labai gerai veikia, kai kur ir dekanatuose, mažesnėse vietose.
Programos yra paruoštos ir dauguma žmonių, kurie nėra labai bažnytiškai nusiteikę,
tačiau nori sakramentinės santuokos, tas programas įvertina tiek psichologiškai, tiek
juridiškai, juose patyrė kažką įdomaus. Tad paruošimas veikia, tačiau visi kardinolai
kalbėjo, kad reikia palydėti tas šeimas. Viena yra paruošti santuokai, kita palydėti:
reikia dvasios tėvų, kunigų, kurie nebijotų prisiliesti prie šeimų sunkumų, kurie
išgirstų ir pažintų šeimas, padėtų joms. Reikia, kad atsirastų daugiau gražių šeimų,
kurios susibūrusios kitoms liudytų ir rodytų, kad įmanoma kurti krikščionišką šeimą,
nepaisant su sunkumų.
Kardinolų pasisakymai buvo aukšto lygio. Negaliu jų atskleisti,
tačiau pasisakymai buvo labai įvairūs, labiausiai jautėsi rūpestis šeima, jos sunkumais,
šeimomis, kurios irsta. Kiti buvo linkę labiau ginti doktrinos grynumą, tačiau visi
labai gražiai gilinosi į šiuos klausimus. Aš tuo labai patenkintas. Popiežius dalyvavo
visur, viską išgirdo, manau džiaugėsi, tačiau tai nebuvo Sinodas, (kuris pristato
popiežiui siūlymus).
Rudenį bus Vyskupų konferencijų pirmininkų susirinkimas.
Kaip žinia, buvo pravesta Sinodo apklausa šeimos tema ir iki rudens visa ta medžiaga
bus surinkta, episkopatų pirmininkai turės ją įvertinti, įžvelgti pagrindines temas,
kurias svarstys Vyskupų sinodas. Jame dalyvaus išrinktieji Vyskupų konferencijų atstovai,
kurie jau įsigilinę į šeimos problemas. Laukia dar ilgas kelias, tačiau tai pirmas
kartas, kad visa Bažnyčia pakviesta galvoti, mąstyti apie tai, surinkti dokumentinę
medžiagą.
Esu optimistas, dar daugiau: žvelgiu su viltimi į visa tai. Tai geras
žingsnis, ėjimas taip pat kolegialumo link, kolegialumo ne tik vyskupų, tačiau bandoma
visą Bažnyčią įvesti. Lietuvos Bažnyčios atsiliepimai į Vyskupų Sinodo klausimyną
buvo perduoti Sinodo tarybai. Aš drįsčiau sakyti, kad gal pas mus gal trūksta kapiliarinės
apklausos. Mes turim savo šeimos centrus, į kuriuos buvo kreiptasi, juose buvo užklausti
žmonės, kurie ruošiasi santuokai, tai buvo pavieniai būreliai, bet kad tai būtų palietę
visas parapijas, kad būtume išgirdę žmonių atsiliepimus, taip pat iš mažesnių miestelių
ir pan. Analizė gražiai atlikta šeimos centruose, tačiau per daug apibendrinta visos
Lietuvos atžvilgiu, kai viskas yra taip skirtinga nuo vienos vyskupijos į kitą, nuo
vienos parapijos į kitą. Atliktas tikrai vertingas darbas, matosi, kad vykdoma sielovada
su bendrakeleiviais, t.y. su jau išsiskyrusiais, tai galima iškelti ir apibendrinti,
tačiau kiek man žinoma Vilniuje yra viena tokia grupė, tad tokiam miestui tai tikrai
nedaug, turėtų įvyksti padaugėjimas, kad tokios grupės veiktų prie kiekvienos didesnės
parapijos. Nieko nekaltinu. Dar reikia pasidarbuoti. Reikia gilinti tikinčiųjų sąmoningumą.
Bažnyčia praturtės jei tikintieji išreikš savo nuomonę, pasisakys, jei mokės ne tik
pakartoti Bažnyčios katekizmą, jei jį žinom, nors gal ne visi priima, tačiau reikia
galėti išreikšti savo troškimus, savo sunkumus, pergyvenimus, rūpesčius. Manau, kad
galima patobulinti. Laiko tam yra!