Popiežiaus bendroji audiencija. Jei nemanome, kad mums reikia Dievo gailestingumo,
tai geriau neikime į Mišias (+video)
Kaip žinoti ar mes gerai suprantame kas yra Eucharistija? Kaip deramai ją
išgyventi? Pasak popiežiaus Pranciškaus, yra tam tikrų signalų, pagal kuriuos galime
spręsti ar nuoširdžiai švenčiame Eucharistiją. Vienas tų ženklų – tai mūsų požiūris
į kitus žmones; antras ženklas – tai suvokimas, kad mums reikia atleidimo ir kad mes
patys norime kitiems atleisti; trečias ženklas – tai Eucharistijos šventimo ir mūsų
kasdienio gyvenimo santykis. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo šio trečiadienio bendrosios
audiencijos dalyviams.
Popiežiaus Pranciškaus katechezė:
Brangieji
broliai ir seserys, laba diena! Paskutinėje katechezėje kalbėjau apie tai, kaip Eucharistija
mus įveda į tikrą bendrystę su Jėzumi ir į jo slėpinį. Dabar galime užduoti sau keletą
klausimų apie mūsų švenčiamos Eucharistijos santykį su mūsų kaip Bažnyčios ir kaip
pavienių krikščionių gyvenimu. Kaip mes išgyvename Eucharistiją? Kaip išgyvename Mišias,
dalyvaudami jose kiekvieną sekmadienį. Ar tai šventės akimirka? Ar įprasta tradicija,
kurios laikomės? Tai proga susitikti su kitais žmonėmis ir jaustis atlikusiems pareigą
ar kas nors daugiau?
Yra tam tikrų konkrečių signalų, pagal kuriuos galime
nustatyti kaip mes visa tai gyvename, kas mums yra Eucharistija. Šitie signalai mums
sako ar mes gerai išgyvename Eucharistiją ar nelabai gerai.
Pirmas ženklas
tai būdas kaip mes žiūrime į kitus žmones. Eucharistijoje Kristus vis iš naujo mums
dovanoja save, atnaujina tą savęs dovanojimą, kuris buvo įvykdytas ant Kryžiaus. Visas
jo gyvenimas yra visiškai dalijimasis savimi iš meilės. Jam gera būti su savo mokiniais
ir su visais žmonėmis, su kuriais jis susipažino. Jie su Juo dalijasi savo sielos
ir gyvenimo troškimais ir problemomis. Dalyvaudami Mišiose mes susitinkame su įvairiais
vyrais ir moterimis: jaunais, senais, vaikais, vargšais ir turtingais, vietiniais
ir atvykėliais, atėjusiais į Miešias su šeimomis ir vienais. Ar švęsdamas Eucharistiją
jaučiu kad jie visi tikrai yra mano broliai ir seserys? Ar bręsta manyje sugebėjimas
džiaugtis kartu su besidžiaugiančiais ir verkti ir verkiančiaisiais? Ar noriu padėti
vargstantiems, ligoniams, atstumtiesiems? Ar tai man padeda atpažinti Jėzų jų veiduose?
Mes visi dalyvaujame Mišiose, nes mylime Jėzų ir norime Eucharistijoje dalytis Jo
kančia ir Prisikėlimu. Bet ar mylime, taip kaip nori Jėzus, tuos mūsų brolius ir seseris,
kuriems reikia pagalbos? Pavyzdžiu, šiomis dienomis Romoje matėme tiek daug problemų,
kurias sukėlė lietus, ypač tuose miesto rajonuose, kur žmonės ir šiaip kenčia dėl
pasaulinės krizės sukeltos bedarbystės. Aš savęs klausiu ir mes visi savęs paklauskime:
Aš, kuris dalyvauju Mišiose, kaip visa tai priimu? Stengiuosi padėti, būti artimas,
melstis už šių problemų prislėgtus žmones ar esu jiems abejingas? O gal Mišiose man
labiau rūpi tuščios kalbos: „Ar matei kaip ta apsirengusi? Ar matei kaip anas apsirengęs?“
Kartis taip kalbama po Mišių. Taip būna. Bet šito neturi būti! Turime rūpintis mūsų
seserimis ir broliais, kuriems reikia pagalbos, kurie serga, turi problemų. Šiandien
pagalvokime – ir tai bus mums į sveikatą - apie šiuos mūsų brolius ir seseris Romoje,
kuriuos slegia lietaus sukeltos bėdos, kurie kenčia dėl bedarbystės ir kitų socialinių
problemų, ir prašykime Jėzų - šį Jėzų, kurį priimame Eucharistijoje – kad jis mums
padėtų jiems padėti.
Kitas labai svarbus ženklas - tai malonė jausti gavus
atleidimą ir būti pasiruošusiems atleisti. Kartais klausiama: „Kam eiti į bažnyčią,
jei nuolatiniai Mišių dalyviai yra tokie pat nusidėjėliai kaip kiti?“ Kiek kartų tai
girdėjome. Iš tiesų gi, kas švenčia Eucharistiją, jis tai daro ne dėl to, kad atrodytų
už kitus pranašesnis, bet dėl to, kad jis nori būti priimtas ir atnaujintas Jėzuje
kūnu tapusio Dievo gailestingumo. Jei nejaučiame, kad mums reikia Dievo gailestingumo,
jei nesijaučiame esą nusidėjėliai, tai geriau neikime į Mišias! Mes dalyvaujame Mišiose
dėl to, kad esame nusidėjėliai ir mums reikia Jėzaus atleidimo, norime dalyvauti jo
išganyme ir atleidime. „Prisipažįstu“ Mišių pradžioje tai ne pro forma tariami žodžiai,
bet tikras gailesčio aktas! Aš esu nusidėjėlis ir tai išpažįstu. Šitaip prasideda
Mišios. Neužmirškime, kad Jėzaus Paskutinė vakarienė vyko „tą naktį, kurią buvo išduotas“
(1 Kor 11,23). Ta duona ir vynas, kuriuos aukojame ir prie kurių susiburiame, kiekvieną
kartą atnaujina Kristaus kūno ir kraujo auką dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Turime eiti
į Mišias nuolankiai, kaip nusidėjėliai, ir Viešpatys mums sutaikys.
Paskutinį
svarbų ženklą mus suteikia santykis tarp Eucharistijos šventimo ir mūsų krikščioniškų
bendruomenių gyvenimo. Reikia visada atsiminti, kad Eucharistija tai ne mūsų atliekamas
veiksmas, ne mes minime tai ką Jėzus padarė ir pasakė. Eucharistija tai Jėzaus veiksmas!
Kristus atlieka tai kas vyksta ant altoriaus. Kristus yra Viešpats. Kristaus dovana
susidabartina ir Jis patraukia mus prie savęs, maitina savo Žodžiu ir savo gyvybe.
Iš Eucharistijos teka ir Eucharistijoje įgauna formą Bažnyčios tapatybė ir misija.
Apeigos gali būti nepriekaištingos ir išoriškai labai gražios, bet jei jos nevestų
į susitikimą su Jėzumi, jos nebūtų maistas mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui. Per Eucharistiją
Jėzus nori įeiti į mūsų gyvenimą ir jį pripildyti savo malonės, kad kiekviena bendruomenė
gyventų suderinamai su liturgija, kad būtų darna tarp to kas švenčiama ir to kaip
gyvenama.
Mūsų širdys prisipildo pasitikėjimo ir vilties kai Evangelijoje
girdime Jėzaus žodžius: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį
gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,54). Išgyvenime Eucharistiją
tikėjimo, maldos, atleidimo, atgailos, bendruomeninio džiaugsmo dvasia, rūpindamiesi
vargus kenčiančiais broliais ir seserimis, būdami tikri, kad Viešpats mus duos tai
ką pažadėjo: amžinąjį gyvenimą! Amen. (Vatikano radijas)