Šventojo Sosto diplomatas: tikra lyčių lygybė neturi reikalauti aukoti šeimos santykių vardan lygių galimybių

Nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinėse Tautose arkivyskupas Francis Chullikatt pasisakė diskusijose dėl tvarios plėtros tikslų, ypač po 2015-ųjų metų, kai pasibaigs penkiolikos metų trukmės periodas, kurio pradžioje, švenčiant 2000 metų jubiliejų, Jungtinių Tautų bendruomenė sau iškėlė ambicingus vystymosi tikslus. Viena vertus, pasiekta ženklių rezultatų, kita vertus, jie mažesni, nei buvo viltasi.

Vienas iš tikslų buvo moterų autonomijos stiprinimas ir lygybė tarp lyčių. Išreikšdamas Šventojo Sosto poziciją šiuo požiūriu, arkivyskupas Chullikatt pirmiausia pabrėžė, kad pati tvarios plėtros sąvoka reiškia, jog vystimasis turi paliesti visus žmonių šeimos narius, niekas neturi būti paliktas už nugaros.

Tuo tarpu naujausios statistikos dar kartą iliustravo pasaulyje egzistuojančias nelygybes, pradedant nuo ekonominės nelygybės. Tai skandalas ir reiškinys, kurį reikia koreguoti, kalbant apie vystymosi programą po 2015 metų. Nelygybė sukuria ydingą ratą. Ji tuo pat metu visuomenės fragmentacijos priežastis ir pasekmė. Ji paliečia įvairias gyvenimo sferas – ekonominę, socialinę, politinę, aplinkosauginę, kultūrinę. Nelygybė neleidžia asmenims pilnai dalyvauti savo bendruomenės gyvenime, naudotis galimybėmis ir savo teisėmis.

Nelygybė, darkart pabrėžė arkivyskupas Chullikatt, nėra vien ekonominė ir juridinė problema, tai yra visą žmogų apimanti krizė, kuri grasina bendrajam gėriui. Nelygybėje šaknijasi prievarta, nusikaltimas ir konfliktas, neviltis ir skurdas, socialinė netvarka. Tai ardo patį visuomenės audinį ir kelia grėsmę visiems. Todėl, kalbant apie tvarią plėtrą, svarbu, kad niekas neliktų už jos ribų: nei asmenys, nei tautos ir valstybės.

Moterys ir mergaitės yra tarp tų, kurių žmogiškas orumas dažnai paminamas ir dažnai tuo metu, kai jos yra pažeidžiamiausios: joms brukamas selektyvus abortas, jos tampa vaikžudystės aukomis, paliekamos, apstumdomos, patiria genitalijų žalojimus, priverstinę santuoką, yra parduodamos. Prievarta namuose, prievartavimai, priverstinė sterilizacija ir abortai grasina jų sveikatai ir gyvenimui. Senatvę jos pasitinka vienišos ir neturtingos, be socialinio ir ekonominio saugumo. Visai tai yra nelygybės apraiškos.

Kita vertus, būtų naivu lygybę sutapatinti su vienodumu. Moterų lygybės tikslo reikia siekti neverčiant jų atsisakyti to, kas yra joms esminga. Moterys negyvena izoliuotos, jos gyvena santykių kontekste, kuris teikia turtingumą, prasmę, tapatybę ir meilę. Tai ypač tiesa kalbant apie santykius šeimose, kuriose moterys yra motinos, žmonos, globėjos ir kurių atžvilgiu dažnai renkasi savo prioritetus. Tarptautinė bendruomenė turi išvengti supaprastinimo, jog moters pasiekimai ekonominiame ir viešajame gyvenime reiškia savojo galėjimo tapti motinomis atsisakymą ir paneigimą. Tokia dichotomija, toks pasirinkimas yra iškraipytas. Tikras rūpestis moters lygybe turi pašalinti neteisingas socialines ir ekonomines kliūtis, kurios ją verčia, vardan galimybių, atsisakyti šeimos santykių. (Vatikano radijas)