Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2,22-32).

PASAULIO ŠVIESA, Mons. Adolfas Grušas

Šį sekmadienį Bažnyčia švenčia Viešpaties paaukojimą šventykloje, tikintiesiems primindama, kaip Juozapas su Marija, laikydamiesi žydų religijos nuostatų, atnešė naujagimį Jėzų į šventyklą, tuo parodydami, kad jie visi yra Dangaus Tėvo nuosavybė. Tais laikais, dar iki Jėzaus atlikto atpirkimo darbo, per kurį visiems buvo atvertas kelias krikšte tapti Dievo vaikais, išrinktoji tauta savo priklausomybę ar bent jau troškimą būti Tėvo vaikais parodydavo, lankydami šventyklą. Jiems tai buvo Dievo buvimo vieta, ir, atnešdami pirmagimį sūnų į šventyklą, tikintieji išreikšdavo savo tikėjimą ir nuolankumą Dievo atžvilgiu.

Juozapas su Marija giliai jaučia šią savo priklausomybę ir žino, kad vykdant dangaus Tėvo valią, jų Kūdikis yra jiems Dievo patikėtas globoti, kad Jis yra atėjęs gelbėti pasaulio. Mes gi paprastai nesusimąstome apie tai, kam esame atėję į pasaulį, negalvojame, kad esame pašaukti drąsiai ir džiugiai eiti per gyvenimą. Bažnyčia šventojo Juozapo asmenyje mums nori priminti uolumą, tikėjimo ir meilės kelią, kuriuo Dievas pas save veda kiekvieną šeimą.

Kaip tik tuo momentu Simeonas, teisus ir dievobaimingas žmogus, paėmęs į rankas Kūdikėlį Jėzų, prabyla: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Visi matė tik dievobaimingą sutuoktinių porą, atnešančią prie altoriaus neturtingųjų auką, tuo tarpu Simeonas įžvelgė daug daugiau. Šis žvilgsnis buvo įkvėptas Šventosios Dvasios bei ištikimybės Dievo pažadams. Simeonas gerai žinojo, kad Dievas visuomet padaro tai, ką pažada, todėl ir iš jo lūpų girdimi pranašiški žodžiai apie būsimąjį Jėzaus ir Marijos gyvenimą, reikia manyti, sukrėtė jaunąją Motiną.

Jėzų daugelis labai mylės, tačiau taip pat daug žmonių Jo nekęs ir Jam priešinsis. Jėzus – tai dangaus Dovana visai žmonijai, kurioje Marija dalyvaus visa savo būtimi: „Tavo sielą pervers kalavijas“.

Nors paaukojimas šventykloje tradiciškai priskiriamas prie džiaugsmingųjų rožinio slėpinių, panašiau, kad tai ne tiek džiugus, kiek skausmingas slėpinys. Juozapas su Marija atneša Kūdikį Jėzų Dievui, „aukoja“ Jį, o kiekviena auka yra susijusi su atsižadėjimu. Prasideda kančios paslaptis, kuri bus atbaigta kryžiaus papėdėje. Nebus pasigailėta Jėzaus, išskirtinio Pirmagimio, bet Jo Kraujas atneš naują galutinį išlaisvinimą. Tiesa, šis išvadavimas nebus susijęs su pasaulio laukiamais triumfo maršais: išganymas ateina per tylą, slėpinį, atmetimą ir kryžių…

Kaip ir Simeonas, šioje istorijoje galime įžvelgti mūsų, atpirktųjų, pašaukimą į dangiškąjį gyvenimą. Reikia tik pasistengti suvokti, kokius planus mūsų atžvilgiu turi Dievas, dovanojęs mums savo Sūnaus atpirkimo vaisius.

Ilgus amžius žmonija laukė pažadėto Gelbėtojo, tačiau, Jam atėjus, tik vienas žmogus išvydo Šviesą… Mes irgi esame pašaukti į šviesą, tačiau ar ne pernelyg dažnai matome tik vargingus žmones, einančius gyvenimo keliu, nepastebėdami šviesos jų rankose?…