Popiežiaus pokalbis su vienuolijų vyresniaisiais: Reikia formuoti širdį. Kitaip suformuosime mažas pabaisas, kurios formuos Dievo tautą. Nuo to man šiaušiasi oda

Jėzuitų žurnalas „Civiltà Cattolica“ paskelbė atvirą ir nuoširdų popiežiaus pokalbį su vienuolijų vyresniaisiais, kurie 2013 metų lapkričio pabaigoje buvo susirinkę į 82-ąją visuotinę asamblėją. Tris valandas Pranciškus kalbėjosi su vienuoliais, gyvai, dažnai su humoro gyslele reaguodamas ir dialoguodamas su jais. Pateikiame kelių pokalbio temų santraukas.

Koks yra vienuolinio gyvenimo vaidmuo šiandien? Atsakydamas į šį klausimą Pranciškus pabrėžė, kad vienuolinio gyvenimo požymiai turi būti liudijimas ir pranašystė. Liudijimas, nes Bažnyčia auga per tai, o ne per prozelitizmą, sakė popiežius, primindamas, kad tai jo pirmtako Benedikto XVI žodžiai. Liudijimas neįprastu elgesiu: dosnumu, auka, asketiškumu, savęs atsisakymu. Tai yra tarsi žadintuvo garsas žmonėms, kurie pradeda klausti ką visa tai reiškia? Vienuolinis gyvenimas augina Bažnyčią patraukimo keliu.

Pasak popiežiaus, jis nenori pavadinti vienuolinio gyvenimo „radikaliu“, nes evangelinio radikalumo reikia kiekvienam krikščioniui. Vienuolinį kelią labiau būtų galima pavadinti pranašišku.

„Turite iš tiesų būti liudytojais skirtingu veikimo ir elgesio būdu. Tačiau gyvenime yra sunku, kad viskas būtų aišku, tikslu, apibrėžta. Gyvenimas yra sudėtingas, sudarytas iš malonės ir nuodėmės. Jei kažkas nenusideda, nėra žmogus. Visi suklystame ir turime pripažinti savo silpnumą. Vienuolis, kuris prisipažįsta esąs silpnu ir nusidėjėliu neprieštarauja liudijimui, kurį yra pašauktas teikti, priešingai, jį sustiprina ir visiems dėl to yra geriau. Laukiu iš jūsų liudijimo“, - sakė Pranciškus.

Ir šiame pokalbyje su vienuoliais popiežius palietė jam brangią periferijų temą, kuri yra raktinė jo mąstyme. Pasak jo, norėdami suvokti tikrovę, turime palikti ramią centrinę poziciją ir patraukti link periferijų. Tada išvengsime centralizmo, fundamentalizmo ar abstrakčių ideologinių schemų: tai nėra sveika. Reikia priprasti mąstyti, suvokti tikrovę iš skirtingų perspektyvų. Tikrovė nėra taisyklinga sfera, kurios kiekvienas taškas yra panašus į kitą, tačiau daugiabriaunis kūnas, kurio kiekviena briauna yra skirtinga.

Vienuoliai klausė Šventojo Tėvo apie tai, ką jis mano apie pašaukimų geografiją, kuri per pastaruosius dešimtmečius stipriai pakito. Dauguma pašaukimų šiandien yra Azijoje ir Afrikoje, tai lemia visą eilę kitų klausimų: kaip įkultūrinti pašaukimus, kaip atrinkti kandidatus, kaip valdyti kongregacijas.

Viešpats laisvai žadina pašaukimus. Ko Jis nori siųsdamas pašaukimus jaunose Bažnyčiose? Atsakymo neturime, bet turime klausti.

Pašaukimas ir charizma, sakė popiežius, nėra distiliuoto vandens butelis. Turime pašaukimą išgyventi energingai, naujame kultūriniame suvokime. Tai rizikinga. Žinoma, visada darysime klaidų. Tačiau tai neturi stabdyti, nes kitaip darysime dar didesnių klaidų. Visada turime atsiprašyti ir su gėda žvelgti į tas apaštalavimo nesėkmes, kurios nulemtos drąsos trūkumo. Įkultūrinimas nėra folkloristinis prisitaikymas prie papročių, tai mentaliteto klausimas. Tai nėra lengva, sakė Pranciškus, prisiminęs kiek turėjo vargo gyvenant ir diskutuojant su vienu jėzuitu broliu, indėnu gvaraniu, tačiau reikia drąsiai priimti šiuos iššūkius. Tai darė didieji vienuoliai misionieriai. Kita vertus, charizmos įkultūrinimas nereiškia jos sureliatyvinimo.

Atsakydamas į klausimus apie vienuolių formaciją, Pranciškus kalbėjo, jog ji turi remtis ant keturių kolonų: dvasinės, intelektualinės, bendruomeninės ir apaštalinės formacijos. Jos turi būti statomos vienu metu, o ne viena po kitos; tarp jų turi būti sąveika. Reikia kovoti su religinio gyvenimo vaiduokliu, pasak kurio vienuolystė yra prieglauda nuo „išorinio“ ir sudėtingo pasaulio. Popiežius pripažino, kad šiandien formacijos iššūkiai didesni, nei jo paties jaunystės laiku, kai kultūra buvo paprastesnė, labiau organizuota. Šiandien ji turtingesnė ir konfliktiškesnė. Problemos, pabrėžė popiežius, neišsprendžiamos uždraudžiant vieną ar kitą dalyką. Reikia dialogo, reikia konfrontacijos. Vengdami problemų kai kuriuose formacijos namuose jaunuoliai sukanda dantis, stengiasi nedaryt akivaizdžių klaidų, šypsodamiesi laikytis taisyklių tol, kol jiems bus pasakyta: „gerai, užbaigei formaciją“. Tačiau tai iš tiesų yra veidmainystė, klerikalizmo vaisius, kuris yra vienas iš baisiausių blogių. Reikia įveikti šią klerikalizmo tendenciją formacijos namuose ir seminarijose.

Popiežius prisiminė jaunystėje gautą patarimą: „jei nori eit pirmyn, mąstyk aiškiai, o kalbėk neaiškiai“. Tai kvietimas veidmainystei, kurios reikia bet kokia kaina išvengti. Ji yra brandos ir krikščioniškos laisvės trūkumas.

Formacija, popiežiaus žodžiais, yra amatininko, o ne policininko darbas. „Turime formuoti širdį. Kitaip formuosime mažas pabaisas. O po to šios mažos pabaisos formuoja Dievo tautą. Nuo to man šiaušiasi oda“, - sakė popiežius Pranciškus. Jis pridūrė, kad formacija yra ne dėl jos pačios, bet dėl visos Dievo tautos, ji turės ją gydyti, veikti viduje jos. Nereikia formuoti administratorių, reikia tėvų, brolių, bendrakeleivių.

Kalbėdamas apie atvejus, kai jaunuolis dėl rimtų problemų turi išeiti iš vienuolinio instituto, o vėliau įstoja į seminariją, Pranciškus sakė, kad reikia skirti nusidėjėlius nuo sugedusių. Visi esame nusidėjėliai, bet ne visi esame sugedę. Galima priimti pirmuosius.

Popiežius Pranciškus apie vienuolinį gyvenimą kalbėjo kaip apie brolybę, apie vienybę, kurie siekia toliau už konfliktus. Pastarieji yra neišvengiami, tam tikra prasme net privalo egzistuoti, jei bendruomenė iš tiesų yra sąžininga. Mąstyti apie bendruomenę, kurioje nebūtų sunkumų turinčių brolių yra neprasminga. Visur, visose šeimose ir grupėse yra konfliktų. Jų nereikia ignoruoti ar slėpti, nes tada viskas gali baigtis sprogimu. Tačiau reikia taip pat žinoti, kad vienybė eina toliau už konfliktą. Reikia švelnumo, nes dažnai būname žiaurūs, kritikuojame dėl savo malonumo, kai kuriais atvejais reikia pakeisti bendruomenę, kitais – kreiptis pagalbos į specialistą, į psichologą, nekrentant į psichologizmą.

Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus paskelbė, kad 2015 metai bus skirti vienuoliniam gyvenimui. (Vatikano radijas)