Viešpaties apsireiškimas (Trys Karaliai)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1-12)

ŠVIESA TAMSYBĖSE

Ačiū Dievui, kad mes, besinaudodami įvairiais patogumais, vis dėlto dar nepraradome sugebėjimo ir noro bent retkarčiais pakelti akis į dangų ir pažvelgti į žvaigždėtą dangų bei mėnulį, kuomet jis pasirodo virš mūsų galvų. Drauge reiktų pastebėti, kad tas noras labiausiai pasireiškia tada, kai esame išvykę už miesto ribų, toliau nuo didelių pramonės centrų, ten, kur dangaus netemdo smogas, išmetamosios dujos ir vadinamoji „šviesos tarša“.

Pastebėkime, kad miestuose šviesos, parduotuvių vitrinos, nuolat kažkur skubantys žmonės, gatvėmis zujantys automobiliai sukuria įspūdį (o gal geriau, iliuziją?), kad tik čia, ir niekur kitur klesti gyvybė ir tikrasis spindesys, nors iš tiesų ten neįmanoma, nors ir labiausiai to norint, pamatyti žvaigždėtą dangų ir pastebėti mėnulio šviesą. Norėdami pamatyti žvaigždes, privalome išeiti iš miesto, pasitraukti į nuošalesnę vietą, gal į kalnus, gal ant jūros kranto, gal į pamiškę, ten, kur yra daugiau tamsos ir tylos, ir kur tikrai mūsų nevilios tariamas gyvybiškumas.

Statistika tvirtina, kad dabar vis daugiau žmonių keliasi iš kaimų gyventi į miestus, ir miesto gyventojų procentas parodo valstybės ekonominio išsivystymo lygį. Tiesa, vis daugiau žmonių ieško sau gyvenimui ramesnių vietų, tačiau miestas vis tiek savo gundančiomis šviesomis ir skubėjimu, suteikiamomis iliuzijomis parūpinti darbą, pinigų, pramogų, naujausių madų, galimybių bendrauti ir susitikti, masina žmones. Jie palieka kaimus ir eina ieškoti sėkmės, paskutiniu metu dar toliau į užsienio šalis, eidami paskui savo instinktų ir siekių žvaigždę. Tiesa, tokia žvaigždė juos beveik neišvengiamai atveda į didelį miestą ir nurodo, kokios būtų jų galimybės šiose naujose sąlygose.

Taip ir išminčiai iš Rytų atvyko į Jeruzalę ir įžengė į miestą, tikėdamiesi, kad čia bus jų ilgos kelionės pabaiga. Jie žvelgė į dangų ten, kur buvo įmanoma atlikti tokius stebėjimus, tačiau, atsidūrę mieste, daugiau žvaigždės nebematė. Jie matė tik karaliaus rūmus, į kuriuos nuėjo, įsitikinę, kad ten vėl sušvis jų žvaigždė, tačiau tos viltys liko tuščios. Jie ten negavo nieko, išskyrus tai, kad sukėlė nerimą karaliui ir Jeruzalės didžiūnams. Išminčiams buvo leista suprasti, kad jiems geriau nešdintis iš miesto ir kitur ieškoti savo žvaigždės, nes, pasikartosiu, miestas gali suteikti galimybę gėrėtis spindinčiomis šviesomis, bet neleidžia matyti žvaigždžių.

Išminčiai suprato, kad jiems geriau pasitraukti iš karaliaus rūmų, nes ten niekam nerūpi danguje spindinčios žvaigždės, o rūpinamasi tik tuo, kaip reikia išsaugoti savo valdžią. Taip padarė ir Erodas, kuris, smulkiai išklausinėjęs išminčius, apsimetė taip pat norįs nueiti pagarbinti kūdikio…

Tačiau tas, kuris širdyje ugdo tikrą dangaus troškimą ir viltį, visuomet ieško jam asmeniškai skirto įkvėpimo. To įkvėpimo jis ieško ten, kur galima matyti žvaigždėtą dangų, ten, kur moralė dar kažką reiškia žmogaus širdžiai. Todėl toks žmogus traukiasi iš miesto, iš valdžios rūmų ir eina pažvelgti į dangų. Šventasis Raštas sako, kad toks žingsnis išminčiams atnešė nepaprastą palengvėjimą ir džiaugsmą, nes, apleidus Jeruzalę, tamsa ir tyla jiems leido vėl iš naujo išvysti žvaigždę, kuri nuvedė juos toli nuo miesto, į laukus, ir ten, ganyklose, rado Tą, pas kurį veržęsi visa širdimi, sekdami jiems pasirodžiusią šviesą. Kaip tik ten tam Šviesuliui, pasaulio Atpirkėjui, jie atidavė viską, ką tik turėjo geriausio iš savo turtų: ne vien tik auksą: turtą, sukauptą per ilgus darbo metus, bet taip pat ir smilkalus, kaip žvaigždės įžiebtą išlaikytą dvasinio ilgesio ženklą, ir mirą, kuklios žmogiškos prigimties, skirtos mirčiai, kaip ir kiekvienas kūrinys, išraišką.

Atrodytų, kad viskas jau ir galėtų pasibaigti čia, nes išminčiai jau pasiekė savo kelionės tikslą, tačiau gyvenimas tęsiasi ir jie kitu keliu sugrįžo į savo kraštą. Išminčiai nuėjo kitu keliu, nes susitikus su Dievu gyvenimas keičiasi ir žmogus jau nebegali grįžti į buvusį kelią. Jis atranda sau naują pasaulį, suvokia, ko iš jo nori Dievas.

Tokių radikalių permainų gyvenime būna, nors ir, atrodytų, ne tiek ir daug. Ypač mes, besilaikantys tikėjimo praktikos, kartais nusiskundžiame nesą pajėgūs to padaryti. Iš tiesų būna, kad nedorą gyvenimą palikti atrodo lengviau, negu atsisakyti mažų nesklandumų, kurie lyg ir labai netrukdo vadintis tikinčiu. Vis dėlto galime tai padaryti, jei sutiksime ieškoti Dievo ten, kur dangus dar spindi tikra šviesa, nepasiduodami pasaulio galybės iliuzijoms, pinigų, mados, malonumų ir pramogų spindesiui, kuris traukia visus tik tam, kad vėliau užgestų, palikdamas žmogaus širdyje liūdesį ir persisotinimo šleikštulį. Dievas atrandamas tyloje ir tamsoje, ten, kur niekam nesinori eiti, ten, kur gyvena žmonės, su kuriais niekas nenori bendrauti, ten, kur nėra žmonių, apskaičiuojančių Mesijo gimimo laiką ir vietą, bet vien tie, kurie girdi išganymą skelbiančių angelų balsą, ir skuba susitikti Viešpatį.

Šiais laikais Dievą įmanoma susitikti ne ten, kur leidžiami įstatymai ir garsiai kalbama apie svetingą prieglobstį ateinantiems iš toli ir paskui prieš juos užtrenkiamos durys, bet ten, kur paprastų ir nuolankių žmonių, vykdančių Dievo valią, nors jie patys to ir nesuvoktų, parodoma tikroji meilė ir gailestingumas įgalina atverti širdis ir pamaitinti, pagirdyti, aprengti ir sušildyti visus, kuriems to reikia…

Neužmirškime: Dievas nesutinka gyventi ten, kur viskas nušviesta žmogiškos sėkmės ir galybės šviesos. Tai būtų beprasmiška, nes kukli gimusio Betliejaus Kūdikio švieselė būtų užgožta ir niekas negalėtų prie jos susitelkti. Kaip pirmajame Mišių skaitinyje sako pranašas Izaijas, Jo šlovė spindi ten, kur „žemę sutemos gaubia, tautas tamsybės dar dengia… Tada tu dairysies ir spinduliuosi, širdis tau iš džiaugsmo virpės ir ims plėstis“… (Mons. Adolfas Grušas)