Popiežius Pranciškus jėzuitams: Be širdies nerimo mes bevaisiai (+video)

Penktadienį popiežius Pranciškus aukojo Mišias kartu su Romos jėzuitų bendruomene. Šią dieną liturgijoje buvo minimas Švenčiausiasis Jėzaus Vardas. Šis titulas suteiktas ir pagrindinei Romos ir viso pasaulio jėzuitų bažnyčiai. Penktadienio rytą nuvykęs į Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčią popiežius aukojo šventės Mišias. Koncelebravo dešimtys, o gal ir daugiau kai šimtas, tėvų jėzuitų. Šia proga buvo taip pat pagerbtas vienas pirmųjų Ignaco Lojolos bendražygių Petras Faberis, kurį popiežius Pranciškus prieš kelias savaites paskelbė šventuoju.

Šv. Paulius mums sako: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2,2-7) Mes, jėzuitai, - sakė popiežius homilijoje komentuodamas šiuos Pauliaus laiško filipiečiams žodžius, - norime nešioti Jėzaus vardą, norime kovoti iškėlę Kristaus kryžiaus vėliavą, o tai reiškia, kad turime būti ir tokio nusistatymo kaip Jėzus. Turime mąstyti kaip Jis, turime mylėti kaip Jis, turime matyti kaip Jis, turime keliauti kaip Jis. Turime daryti viską ką Jis darė, su tai pačiais jausmais, su Jo širdies jausmais.

Kristaus širdis, tai Dievo širdis, kuri iš meilės „apiplėšė“ save. Kiekvienas iš mūsų, jėzuitų, turime būti pasiruošę save apiplėšti. Esame pašaukti šitaip nusižeminti, būti „apiplėštais“ žmonėmis. Neturime savęs statyti į centrą, nes mūsų Draugijos centras yra Kristus ir Bažnyčia. Dievas yra Deus semper maior, Dievas, kuris mus visada stebina. Ir jei stebinantis Dievas nėra centre, Draugija pasimeta. Dėl to būti jėzuitu, reiškia būti žmogumi, kuris ne viską žino, kurio protas atviras, jis mąsto visada siekdamas didesnės Dievo garbės, Dievo, kuris visą laiką mus stebina. Tai mūsų nepakankamumo nerimas, šventas ir gražus nerimas.

Esame nusidėjėliai ir dėl to turime savęs klausti: ar mūsų širdis išsaugojo ieškojimo nerimą, ar jos neištiko atrofija? Ar yra mūsų širdyje įtampa, ar ji nenurimusi, ar neužsidariusi, ar plaka žygio ritmu, keliaujant kartu su visa Dievą tikinčiųjų tauta? Reikia ieškoti Dievo, jį rasti, ir visada vėl iš naujo jo ieškoti. Tik toks nerimas nuramina jėzuito širdį. Šis apaštališkas nerimas turi mus nuolatos skatinti skelbti, drąsiai evangelizuoti. Šis nerimas mus padaro pajėgius priimti apaštališkojo vaisingumo dovaną. Be nerimo mes bevaisiai.

Šiuo nerimu gyveno šv. Petras Faberis, žmogus turintis didelių troškimų,- sakė popiežius Pranciškus. Jis buvo nuolankus, jautrus, gilaus dvasingumo, sugebantis susidraugauti su visais žmonėmis, tačiau karu jis buvo nerimstantis, nesustojantis, nepasitenkinantis. Šv. Ignacui vadovaujant, jis išmoko savo nerimastingumą derinti su sugebėjimu priimti sprendimus.

Pasak Popiežiaus, šv. Petro Faberio pavyzdys liudija, kad gilų tikėjimą visada lydi karštas troškimas keisti pasaulį. Štai klausimai mums: kokio dydžio mūsų troškimai ir vizijos? Ar turime drąsos? Ar mūsų užmojai kyla į padanges, ar degame uolumu? O gal esame tik vidutiniokai ir tenkinamės laboratorinėmis apaštalinėmis programomis? Visada atsiminkime, kad Bažnyčios jėga glūdi ne joje pačioje ir ne jos organizaciniuose sugebėjimuose, bet giliuose Dievo vandenyse, - sakė popiežius Pranciškus. Šitie vandenys kursto mūsų troškimus ir praplatina mūsų širdis. Netrokšdami mes nieko nepasiektume.

Šv. Petras Faberis troško, kad Dievas praplėstų, padarytų talpią jo širdį. Jis visą savo dėmesį buvo sutelkęs į Dievą ir dėl to galėjo keliauti, dažnai pėsčiomis, po visą Europą, su visais rasti kalbą ir skelbti Evangeliją. Popiežius čia pridūrė, kad kartais susiduriame su pagunda, ir deja daugelis jai pasiduoda, skelbti Evangeliją su vėzdu, kaip inkvizitoriai, smerkdami kitus. Ne! Evangeliją turime skelbti su gerumu ir broliška meile.

Mes esame žmonės, kupini įtampos, bet kartu ir nenuoseklumo bei prieštaravimų, esame nusidėjėliai, visi. Bet mes norime eiti pirmyn Jėzaus žvilgsnio lydimi. Mes esame maži, esame nusidėjėliai, bet norime kovoti iškėlę Kryžiaus vėliavą, šioje Draugijoje, pavadintoje Jėzaus vardu. Mes esame egoistai, bet norime, kad mūsų gyvenimas būtų draskomas didelių troškimų. Atnaujinkime mūsų pasiaukojimą Amžinajam visatos Viešpačiui, kad jo šlovingosios Motinos padedami, sugebėtume norėti ir trokšti to paties, ko troško Kristus, apiplėšęs pats save, kad būtume tokio nusistatymo kaip Jis. (Vatikano radijas)