Pirmajam Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas

Gruodžio 27 d. Panevėžio miesto Savivaldybėje vyko neeilinis Miesto Tarybos posėdis, kuriame 19 Tarybos narių vienbalsiai pritarė siūlymui garbės piliečio vardą suteikti pirmajam Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui.

Pasisakė viena iš šio pasiūlymo teikėjų Miesto Tarybos narė Marija Danutė Kažukauskienė, prisimindama senesnius nei pusė šimtmečio įvykius. Jiems, tuometiniams vaikams, gyvenusiems katedros kaimynystėje, visas gyvenimas sukosi apie bažnyčią, o vyskupas buvęs nepaprastai svarbus ir gerbiamas. Prieš 55 metus, 1958 m., vyskupo laidotuvėse, nors buvo ypatingai šalta sausio 7-osios diena, dalyvavo labai daug žmonių.

Po pasisakymo meras Vitalijus Satkevičius pasirašė garbės piliečių knygoje po tekstu, skirtu vyskupui Kazimierui Paltarokui. Žodį taręs Panevėžio vyskupas ordinaras Lionginas Virbalas SJ pabrėžė, kad labai svarbu, jog vyskupas K. Paltarokas yra gyvas žmonių atmintyje, yra daug nuveikęs ir yra aktualus mums dabar, šiandien. Yra ir lieka asmenybė. Jo interesų ratas ir poveikis buvo daug platesnis, nei tik organizuoti vyskupijos gyvenimą. Tai atspindi ir ganytojiškų laiškų temos: socialiniai klausimai, pasisakymai dėl blaivumo, švietimas, lietuviška, katalikiška spauda, žmonių drąsa ir ištikimybė.

Buvo suteiktas žodis apaštaliniam protonotarui Broniui Antanaičiui, buvusiam vysk. K. Paltaroko sekretoriui. Apašt. protonotaras pasidalino prisiminimais apie atsisveikinimą su iškiliuoju Vyskupu. Su ypatinga pagarba palydėtas į paskutinę kelionę – amžinybėn. Iš Vilniaus išlydėtas didžiulės žmonių minios, pasitiktas ir pagerbtas pravažiuojamuose miesteliuose, Panevėžyje vysk. K. Paltaroko karstas 3 kilometrus iki katedros neštas ant rankų.

2013 m. gruodžio 27 d. vakare Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvo aukojamos šv. Mišios už vysk. Kazimierą Paltaroką. Šv. Mišių aukai vadovavo vysk. emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo vysk. ordinaras Lionginas Virbalas SJ, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, vyskupo generalvikaras kun. Eugenijus Styra, kun. Pranciškus Sabaliauskas, kun. Rimantas Kaunietis, kun. Dainius Matiukas, asistavo diak. Dainius Kaunietis ir klier. Justinas Visickas. Pamokslą pasakė apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, išsamiai pristatydamas daugiašakę kaip ąžuolas vyskupo asmenybę. Garbingasis didysis aukštaitis išaugęs iš lietuviškos žemės, auklėtas katalikiškoje dvasioje.

Plati vysk. K. Paltaroko veikla: parašė labai išsamias kunigų pamokslų knygas, dėstytojavo kunigų seminarijoje, profesoriavo Kauno universitete, buvo Pedagogikos katedros vedėju, dėstė socialinius mokslus, ėjo seminarijos vicerektoriaus pareigas.

Kauno arkikatedroje arkiv. Pranciškus Karevičius pakonsekravo vyskupu. 1926 m. gegužės 20 d. atvyksta į Panevėžį ir ant šv. Stanislovo koplyčios laiptų aukoja pirmąsias šv. Mišias Panevėžyje. Pastato Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą. Įkuria spaustuvę, rašo ganytojiškus laiškus, iš kurių net 5 skirti kovai už blaivybę. Rašo katekizmą - katalikų tikybos pradžiamokslį, kurio laisvoje Lietuvoje išleista 11 laidų, persekiojimo metu išspausdinta virš 2 000 000 egz. Parašo vyskupijos istoriją, savo „Gyvenimo bruožus“ (išleista 1998 m.). Paskutinė parašyta knyga – „Šventasis karalaitis Kazimieras“. Ją ir dabar galima įsigyti. Rašė vadovėlius mokyklai, pripažintas Katalikų mokslų akademijos nariu.

Vyskupo K. Paltaroko durys niekam nebuvo uždarytos, niekam neatsakyta pagalbos. Kai jaunimą paremdavo, jiems padėdavo, šie sakydavo: „Ekscelencija, mes grąžinsime, grąžinsime“. O jis atsakydavo: „Neturėkite ant sąžinės. Negrąžinsite. Neturėkite ant sąžinės... Kai galėsite, duokite biednesniam už save. Būkit laimingi, būkit ištikimi.“

Švietimo ministerija uždraudė gimnazijose, mokyklose vadovauti ateitininkams. Vyskupas laikėsi griežtos kovos politikos gindamas ateitininkų laisvę, sudarydavo sąlygas jiems rinktis zakristijose, bažnyčiose. Jis buvo vyriškai tvirtas savo tikėjime ir tiesą pasakydavo tiesiai į akis. Sakydavo: „Jeigu žmogus yra visiems geras, jis yra be charakterio“.

Likęs vieninteliu vyskupu visoje Lietuvoje, per 10 metų vienas pašventino 200 kunigų. Už kunigus jautė atsakomybę. Turėjo pergyventi daug sunkumų: aplinkiniai buvo areštuojami, artimieji išvežti, ir jį patį buvo numatyta areštuoti, bet iš Maskvos įsakymas buvo atšauktas, nes buvo galvojama, kad nesant vyskupo, Tarybinė valdžia negalės susisiekti su Vatikanu. Kai vyskupui teko išvykti į Vilnių, ten buvo sudėtinga padėtis. Dauguma bažnyčių uždaryta, kunigai išblaškyti, areštuoti, ištremti, jiems draudžiama sakyti pamokslus. Vyskupas skiria kunigus, o tarybinis įgaliotinis netvirtina, ir kunigai negali dirbti. O vyskupas sakydavo: „Kunigas ne piemuo, kad galėčiau skirti bet kokį“. Užtat nekapituliavo. Kiek galėjo, stengėsi skirti tuos kunigus, kurie tinkamai eitų pareigas, jais tėviškai rūpinosi. Pagalbininku į Vilnių pasikvietė kun. Bronių Antanaitį, kuris ėjo kanclerio pareigas iki vyskupo mirties. Jau ir būdamas ligos patale, vyskupas priimdavo žmones, net ir vėlai vakare, parodydavo atvykusiesiems jautrumą. Turėjo vyriško tvirtumo, kai reikia pasakyti „ne“. Labai mylėjo žmones, stengėsi kuo gali dalintis. Mirdamas nepaliko jokių piniginių santaupų. Jei gaudavo dovanas, ir jomis pasidalindavo su kitais.

Nusilpus jėgoms, paskutinis jo pokalbis su savo sekretoriumi buvo toks: parodė ant lovos šalia savęs: „Sėskis čia. Aš važiuoju namo, į Panevėžį. O jūs čia, du ar trys, tvarkykitės vyriškai“. Kelios ašaros nukrito, ir daugiau kancleriui jokių patvarkymų neteko girdėti. Ganytojas buvo sakęs: „Vyskupo lazdą pakeis grabnyčia“. Anksčiau buvo išreiškęs troškimą: „Ir miręs norėčiau dar jums patarnauti. Ten jeigu būsiu, man būtų liūdna be jūsų danguje. Ilgėjausi jūsų čia, ilgėsiuosi jūsų ir amžinybėje iškeliavęs“.

Šių žodžių fragmentas ir dabar užrašytas ant paminklinės plokštės Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje, kurioje palaidotas vysk. K. Paltarokas. Po Mišių susirinkusieji galėjo patekti į kriptą ir ten pasimelsti.

Vatikano radijui -
iš Panevėžio vyskupijos – Lina Kiršaitė