Krizė Centrinės Afrikos Respublikoje. Bendras arkivyskupo ir imamo laiškas

Prancūzų dienraštis „Le Monde“ gruodžio 26-ąją dieną paskelbė bendrą Bangui arkivyskupo Dieudonnè Nzapailanga ir imamo Omar Layama, Centrinės Afrikos Respublikos musulmonų bendruomenės pirmininko, laišką. Abu jie yra svarbiausi krikščionių ir musulmonų lyderiai savo šalyje, kurioje jau devynis mėnesius siaučia savivalė.

Švenčiant metų pabaigos šventes mūsų šalis, Centrinės Afrikos Respublika, lieka paskendusi konflikto su religinio karo požymiais. Daugiau nei dviems milijonams asmenų, apie pusei visų šalies gyventojų, desperatiškai reikia pagalbos. Šią valandą, kurią mes rašome, apie 40 000 žmonių yra susigrūdę Bangui oro uoste, be stogo, be tualetų. Šimtai žmonių buvo nužudyti, kai kurie iš jų buvo išvilkti iš ligoninių. Jungtinių Tautų Organizacijos sekretorius baiminasi masinių žudynių pavojaus. Mes bijome, kad be tarptautinės bendruomenės svaresnio įsikišimo mūsų šalis yra pasmerkta tamsumai, rašo Bangui arkivyskupas ir imamas.

Kaip pagrindiniai mūsų šalies krikščionių ir musulmonų bendruomenių vadovai, mes suprantame, kad mums privalu parodyti kelią, kuris neveda per prievartą. Kai kurie mūsų broliai, kunigai ar imamai, sumokėjo aukščiausią kainą prisiimdami tokią atsakomybę ir mes bijome, kad blogiausia dar ateityje.

Arkivyskupas Nzapailanga ir imamas Layama skaitytojams trumpai aprašo situaciją savo šalyje: 2013 metų kovo mėnesį menkai organizuota ir daugiausia iš musulmonų sudaryta ginkluotų grupuočių koalicija „Seleka“ užgrobė valdžią perversmo keliu. „Seleka“ plėšė ir žudė išprovokuodama savigynos grupių, sudarytų daugiausia iš krikščionių, atakas ir represijas. Atvykus prancūzų kariams, senieji „Seleka“ nariai, persirengę civiliais, paspruko į šiaurę. Šiandien yra pavojus, kad dėl keršto bus pradėtos vykdyti represijos prieš musulmonus civilius.

Savaime, pažymi įtampas nuraminti bandantys religiniai lyderiai, konfliktas nėra konfliktas tarp musulmonų ir krikščionių, tai sunki humanitarinė krizė, kuri yra nulemta chroniško politinio ir karinio nestabilumo. Tačiau jei nieko nebus daroma, krizė gali įgyti savo pavojingą dinamiką.

Mes apkeliavome visus šalies kampus, kad žmonėms perduotume taikos ir susitaikymo žinią, kuri jiems suteiktų alternatyvą skerdynėms. Mūsų kelionių, kurios buvo įmanomas tik dėl afrikiečių karių apsaugos, metu mes tapome visuotinės baimės liudytojais. Kiekvieną dieną ant kelių buvo randami kūnai be gyvybės. Sutikome žmonių, kurie taip skubiai turėjo bėgti, kad negalėjo palaidoti savo vaikų, rašo arkivyskupas ir imamas.

Pasak jų, dabartinės prancūzų ir kitų Afrikos šalių pajėgos, pasiųstos į Centrinės Afrikos Respubliką, teikia šiek tiek vilties ir stabilumo, tačiau pažanga yra trapi, tų pajėgų nepakanka. Tik Jungtinių Tautų Organizacijos taikos palaikymo misijai pakaktų jėgų ir resursų pakankamai užtikrinti civilių saugumą. Jungtinės Tautos skubiai turėtų pradėti tokią misiją, apsaugoti namus ir kelius, baimę pakeisti viltimi. Susitaikymas ir taika yra įmanomi.

Mes abu gimėme tolerancijos klimate. Mes visada buvome įpratę gerbti skirtingas religijas. Kalėdos ir Ramadanas yra šventinės dienos. Mums reikia atkurti savo šalį ir jos socialinį audinį ir mes viliamės, kad Jungtinės Tautos suteiks tokią galimybę. Taika neturi kainos. Mes viliamės, kad tarptautinė bendruomenė padės ją pasiekti, rašo arkivyskupas Dieudonnè Nzapailanga ir imamas Omar Layama. (Vatikano radijas)