Šv. Pranciškus ir Greccio prakartėlės istorija: prakartėlė gimusi iš draugystės

Kodėl Pranciškus pasirinko Greccio miestelį savo prakartėlei įrengti? Šis klausimas rūpi tiek minioms paprastų žmonių, kurie kasmet apstulbę žvelgia į Betliejaus įvykių inscenizaciją, tiek ir rimčiausiems pranciškonybės tyrinėtojams. Vienas jų, Luigi Pellegrini, atsako pasitelkdamas šv. Pranciškaus biografo Tomo Celaniečio žodžius: „Nes toje žemėje gyveno žmogus, vardu Giovanni - Jonas, kuris buvo garbingas ir padorus, kurį labai brangino šventasis Pranciškus, nes jis, būdamas kilmingas ir labai gerbiamas savo regione, labiau vertino dvasinį nei kūnišką kilmingumą”.

Greccio prakartėlės istorija apžvelgiama dienraščio „L’Osservatore Romano“ straipsnyje, kuriame rašoma, kad vietovės pasirinkimas slypi kilmingo krikščionio dosnume, remiasi tikra ir gilia draugyste tarp jo ir Pranciškaus, o ne, kaip įprasta manyti, kyla iš Pranciškaus ypatingo susižavėjimo vietove ar jos gyventojais. Pranciškoniškuose šaltiniuose neužsimenama apie Greccio pilį iki 1223 m. Kalėdų, kai Neturtėlis pasakė minėtam bičiuliui: „Jei nori, kad Greccio švęstume artėjančią Viešpaties šventę, pasiskubink keliauti ir paruošk tai, ką pasakysiu: noriu, kad pavaizduotume Kūdikėlį, gimusį Betliejuje, nuo kūdikystės patirtus nepatogumus, kaip jis buvo paguldytas ėdžiose, noriu savo akimis matyti, kaip šalia stovėjo jautis ir asilas, kaip jis gulėjo ant šieno“. Pranciškus tomis dienomis buvo nenurodytoje vietoje, kur pasikvietė draugą Giovanni. Šis vos išgirdęs apie bičiulio troškimą, išskubėjo į Greccio ir paruošė viską, ką šventasis jam buvo nurodęs. Visa tai įvyko iki Kalėdų likus penkiolikai dienų. Tomas Celanietis pasakoja, kad minios tikinčiųjų, nusileidusių iš pilies, ir sugužėję broliai iš įvairių vietų, susirinko ne kulto vietoje, tačiau tarp miško medžių, atviroje erdvėje, nesilaikant liturginių normų.

Inscenizacijos autoriui Pranciškui rūpėjo išgyventi ir padėti išgyventi kitiems Kalėdas ne tik kaip pasakojo Matas ir Lukas, tačiau su visomis ypatybėmis, kuriomis buvo apaugusi tradicija.
Viskas vyko žvaigždžių šviesoje, kur vietoje bažnyčios – senų medžių lapija, vietoje altoriaus – ėdžios, virš kurių, pasak šv. Bonaventūros buvo aukojama „Šventoji auka“, ir asilėlis su jaučiu, kuriuos Pranciškus norėjo matyti šalia ėdžių. Pellegrini rašo, kad jei nebūtų buvęs žinomas gilus Pranciškaus troškimas atkurti ir išgyventi evangelinę sceną, suteikiant jai folklorinį atspalvį, galėtų netgi susidaryti desakralizacijos įspūdis.

Kas labiausiai stebina, kad pats Bonaventūra, siekdamas išvengti iškraipytų interpretacijų, teigia, kad viskas vyko popiežiui pritarus. Tik vėliau buvo pasirūpinta reikalingais kulto elementais: bažnyčia ir altoriumi. Tai įvyko jau po Neturtėlio mirties ir po jo kanonizacijos, ir Greccio turėjo būti pastatyta viena pirmųjų bažnyčių, dedikuotų Pranciškui. Tačiau iki tol dar pražydo daugybė stebuklų, liaudies pamaldume siejamų su šventuoju Pranciškumi. (Vatikano radijas)