Kristaus Gimimas – Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,1-14)

PIEMENŲ DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas

Šiuolaikinės Kalėdos visuomet kiek baugina ir yra paženklintos nerimo. Kelerius metus visus gąsdinusi krizė vis dažniau pasireiškia ašaromis ir krauju įvairiose pasaulio vietose. Matome šeimas, kurios tik vargais negalais sugeba ištempti iki mėnesio pabaigos. Susitinkame iš darbo atleistus ir jokios perspektyvos ateityje nematančius žmones. Žvelgiame į valstybę, užsidariusią savyje, kovojančią su visais ir su savo pačios piliečiais, pradedant nuo politikų ir valdančiųjų. Tai iš tiesų baugina, nes labai panašu į Kalėdų naktį bažnyčiose skaitomą Evangelijos ištrauką.

Nerimą kelia ir tai, kad dauguma žmonių panašūs į piemenis, ieškojusius sau šiltos vietos žvarbią Judėjos naktį. Jų širdys buvo kupinos apmaudo, nusivylimo, abejingumo, taip, kaip kad jaučiasi žmogus, visą savo energiją skyręs tik tam, kad galėtų išgyventi. Maži, niekieno nepastebimi gyvenimai, istorijos duženos, žmonijos atliekos…

Tokių žmonių buvo tada ir dar daugiau yra šiais laikais. Tai vyrai ir moterys, stumiantys savo bespalvio, niekam nežinomo ir, atrodytų, nenaudingo gyvenimo dienas, vieni pralaimėję kovą su pasaulio varžytuvėmis, kiti – net nepamėginę pradėti, iškart manydami, kad pralaimės. Visos jų svajonės baigėsi, jei tik kada nors buvo.

Ši šventa naktis – tai ir proga prisiminti savo gyvenime sutiktus tokias nesėkmes patyrusius asmenis. Tie žmonės niekuomet nepateks į statistiką, apie juos nebus rašoma spaudoje ir jų niekas nekvies į jokią televizijos laidą… na, nebent, kad iš jų pasijuoktų. Tai gyvenimo paribio gyventojai, tokie pat, kaip Betliejaus piemenys…

Tačiau evangelistas Lukas rašo, kad kaip tik jiems pasirodė angelas, skelbiantis Viešpaties gimimą. Jo neišvydo nei turtuose paskendęs imperatorius, nei Erodas, manęs, kad Dievas gali sutrukdyti jo planams, nei kunigai, įsitikinę savo absoliučiu teisumu, nei visi šaunūs Jeruzalės gyventojai, pernelyg užsiėmę pasirengimu artėjančioms šventėms, kad iš tiesų ilgėtųsi Dievo atėjimo.

Piemenys niekam nekėlė problemų. Tiesa, dauguma jų turėjo šiokių – tokių problemų su įstatymų laikymusi, nė vienam iš jų nebuvo laiko lankytis šventykloje, jie nesilaikė šeštadienio poilsio ir, žinoma, nedalyvavo didžiųjų švenčių apeigose. Mesijas jiems nebuvo įdomus, tikriausiai, jie nieko apie jį nežinojo, jiems nerūpėjo Dievas ir piemenys manė, kad ir jie Dievui nerūpi.

Ir vis dėlto… Angelai, skelbiantys ramybę visiems, kurie jaučiasi Dievo mylimi, savo giesme tarsi apvertė pasaulį: „Jums gimė Išganytojas!“. Jums, o ne kitiems, jums, kurie net nežinote, ką reiškia išganymas…

Ženklu piemenims tapo ėdžios. Tai panašu į tinklą žvejams ir į audeklą siuvėjui. Angelo duotas ženklas yra tai, ką piemenys geriausiai žino. Dievas niekuomet nekelia kartelės per aukštai: žmogus gali susitikti Dievą, būdamas toks, koks yra, įžvelgti Jį jau pažįstamuose dalykuose. Tai Dievas ateina pas mus, nekeldamas jokių išankstinių sąlygų, todėl piemenys nuskubėjo, pamatė ir suprato. Jie paaiškino kūdikį pagimdžiusiai mergaitei ir jos sužadėtiniui, ką buvo išgirdę iš angelų. Tikriausiai Marija su Juozapu ne iš karto viską suprato. Dievas gimsta tolimame krašte, vargingose sąlygose, ir vieninteliai tai supratę žmonės yra vargingi piemenys.

Šventasis Raštas sako, kad jie, kupini džiaugsmo, grįžo prie savo nepakeliamo darbo. Tiesą sakant, jų gyvenime niekas nepasikeitė: mėšlo kvapas buvo toks pat ir žvarbus vėjas taip pat smelkė kaulus. Tačiau piemenų širdis jau buvo pasikeitusi…

Štai Dievas, kurio laukiate jūs, šventumo žinovai. Štai Dievas, kurio jums reikia. Jis netikėtas, jaudinantis, reiklus ir nesuprantamas. Tai Dievas, kuris apie save praneša tiems, kurie to nenusipelno, tiems, kurie nesimeldžia ir triskart per dieną keikia savo gyvenimą. Tai Dievas, atpažįstamas iš kasdieninių ženklų ir besislepiantis mažuose dalykuose. Tai Dievas, pakeičiantis gyvenimą, kuris, likdamas tokiu pačiu, nušvinta kita šviesa.

Štai Dievas, ateinantis pas jus, Nazariečio mokiniai, kurie dar nepavargote būti krikščionimis, eiti paskui Jį ir melstis. Tai Dievas, tiesa, ne visai toks, kokio norėtume. Tai Dievas – Kūdikis, neišsprendžiantis problemų, bet jas sukuriantis, nes Jį reikia priimti ir priglausti. Šis Dievas nebaudžia blogųjų, bet leidžiasi jų nužudomas. Mūsų Dievas kreipiasi į mus: vargšus, pralaiminčius, nerimaujančius, nes pats yra vargšas, pralaimintis, nerimaujantis dėl meilės, kurios taip maža mūsų pasaulyje.

Jei Dievas yra toks, tai reiškia, kad Jis myli žmoniją, yra prieinamas, švelnus ir gailestingas. Jam reikia mūsų taip, kaip mums reikia motinos ir tėvo, ir jei žmogaus silpnumas yra ta vieta, kurioje Dievas nori apsigyventi, tai reiškia, kad Kalėdos yra visų mūsų šventė…