Dominique Mamberti. Laisvė yra krikščionybės viduje

Romoje, Popiežiškajame Urbano universitete vyko tarptautinė konferencija apie „krikščionybę ir laisvę: istorinės ir šiuolaikinės perspektyvos“. Įvadinį pranešimą skaitė arkivyskupas Dominique Mamberti, Šventojo Sosto Santykių su valstybėmis sekretorius, Vatikano diplomatijos šefas. Galima priminti, kad vienas iš Vatikano diplomatijos prioritetų yra religijos ir įsitikinimų laisvė: ne tik krikščionių, bet kiekvieno asmens.

Kai kalbama apie krikščionybę ir religijos laisvę, yra lengva pradėti vardinti atvejus, kai ta laisvė yra paminama netolerancijos ar diskriminacijos, kaip kad atveju vienos televizijos žurnalistės, kuri buvo atleista todėl, kad nešiojo mažą kryželį ant kaklo, ar dar kitus, tikro persekiojimo faktus.

Tačiau, pasak arkivyskupo Mamberti, jis norėtų aptarti krikščionybės ir laisvės sąsajas taip pat ir tam, kad paneigtų klaidingą ir pasenusį mitą, jog krikščionybė yra asmeninės laisvės ir sąžinės priešė, kurios tiesos pretenzija neišvengiamai veda prie prievartos ir užgniaužimo. Istoriškai tokie tvirtinimai yra labai netikslūs. Pati sąvoka „žmogaus teisės“ gimė krikščioniškame kontekste. Galima prisiminti didį valstybės žmogų Tomą Morą, kuris parodė, jog, priešingai, krikščionis yra tas, kuris atmeta bet kokį užgniaužimą.

Krikščionybės ir laisvės ryšys yra pradinis ir gilus. Jo šaknys yra pačiame Kristaus mokyme, o apaštalas Paulius buvo vienas iš tvirčiausių ir genialiausių jo skleidėjų. Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi, rašo Paulius (Gal 5,1). Taigi, laisvė yra krikščionybės viduje. Žinoma, apaštalas rašo apie vidinę laisvę, kurią turi krikščionis. Tačiau vidinė laisvė taip pat turi socialines pasekmes. Šiais metais minime Milano Edikto 1700 metines, kuris ženklina Pauliaus įvardintos vidinės laisvės virtimą socialine laisve. Ediktas ženklina pradžią Europos ir viso pasaulio istorijos kelio, kuris atvedė prie žmogaus teisių ir prie religijos laisvės, kuri yra pirmoji teisė, nes išreiškia svarbiausią asmens tikrovę.

Imperatorius Konstantinas nujautė, kad Imperijos vystymasis priklauso nuo galimybės kiekvienam išpažinti savo tikėjimą. Tačiau dar labiau, nei protingo apskaičiavimo vaisius, Milano Ediktas buvo civilizacijos žingsnis pirmyn. Jis ne tik pripažino, kad religijos laisvė yra pamatinė teisė, ne tik suteikė laisvę krikščionių kultui, bet taip pat teigė, kad religijos laisvė yra pilietinio stabilumo ir socialinio kūrybingumo veiksnys.

Istorija rodo, kad yra teigiamas ryšys tarp žmogaus sielai būdingo atvirumo transcendencijai ir socialinio vystymosi. Pakanka pažvelgti į pasaulinio meno – ne tik krikščioniško – paveldą. Ir priešingai, religijos laisvės ribojimai yra žalingi tiek visuomenei, tiek kiekvieno žmogaus lūkesčiams ir giliausiems siekimams. Ten, kur žmogus negali atsiverti Begalybei pagal savo sąžinę, tiesa užleidžia vietą melagingam reliatyvizmui, o teisingumas dominuojančios ideologijos piktnaudžiavimui, būtų ji ateistinio ar religinio pobūdžio.

Svarbu taip pat išvengti dviprasmybių suvokiant tai, ką reiškia žodis „laisvė“. Ji negali būti susiaurinta iki paprasčiausios savivalės ar saitų nebuvimo, kaip kad dažnai atsitinka šiandien. Korektiškas laisvės naudojimas negali būti atsietas nuo proto, taip pat ir tikėjimo dimensijoje, kai religija koreguoja protą, o protas ištyrina religiją, taip išvengiant tiek reliatyvizmo, tiek religinio fundamentalizmo: abu jie religijos laisvėje mato grėsmę savo ideologinėms pozicijoms.

Vatikano II Susirinkimas patvirtindamas religijos laisvę nesukūrė naujos doktrinos, tačiau patvirtino, kad asmenys, apdovanoti valia ir protu, atsakomybe, ieško tiesos; kad turi būti laisvi nuo išorinės prievartos. Tai yra religijos laisvės šaknys, tame yra žmogaus asmens orumas. (Vatikano radijas)