Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti:
„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite
ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja,
raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama
geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“. Jiems nueinant, Jėzus
ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos
nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais
drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti
pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta:
Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. „Iš tiesų sakau
jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias
dangaus karalystėje didesnis už jį. (Mt 11,2-11)
DIEVO ŽENKLAS,
Mons. Adolfas Grušas
Jau įpusėjome mūsų neilgą pasirengimo kelionę Kalėdų linkui.
Visąlaik esame kviečiami kiek atsitraukti nuo kasdienybės sūkurio ir, kaip Marija,
įsiklausyti į širdies tylą, kad joje išgirstume daugybę pranašų, rodančių mums kelią
pas Kristų.
Tuo tarpu kalėdinės linksmybės vis labiau įsisiautėja… Mūsų miestai
puošiasi lemputėmis, parduotuvių vitrinas užpildo viliojančios (ir dažnai neįkandamos)
dovanos, o ėdžiose gulintis Kūdikėlis atrodo jau beveik užmirštas, pasiduodant vartojimo
įkarščiui.
Šiaipjau per Adventą mes prisimename prieš du tūkstančius metų
įvykusį Jėzaus atėjimą į pasaulį. Tai nenuginčijamas faktas, tačiau niekaip neapleidžia
nuojauta, kad per tuos du tūkstantmečius praktiškai niekas nepasikeitė. Į pasaulį
atėjo Dievas, ir kas iš to? Stiprieji ir toliau demonstruoja valdžią, viršų (kartais
net ir Bažnyčioje) ima egoizmas, aplinkui matome daugybę vargo, ir kalbos apie šviesią
žmonijos ateitį dažnai skamba kaip pašaipa…
Jonas Krikštytojas, kurį sutinkame
šio sekmadienio Mišių Evangelijoje, yra visai kitoks, negu kad buvo pasakojama prieš
savaitę. Dabar jis jau kalėjime ir laukia nuosprendžio, nes tokią situaciją nulėmė
aklas isteriškos moters pyktis ir karaliaus – statytinio silpnumas. Jonas Krikštytojas
jaučia nerimą, nes visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad, garsiai šaukdamas ir įspėdamas
nusidėjėlius, parengtų kelią Mesijui, pats Jėzų, kaip Mesiją, atpažino atėjusių krikštytis
minioje, parodė visiems, stebėdamasis, kad pasaulio Gelbėtojas yra toks nusižeminęs.
Tuo tarpu dabar jo širdyje vyrauja sąmyšis…
Joną Krikštytoją pasiekė gandai,
kad Mesijas neina jo keliu, garsiai neragina žmonių atsiversti, o veikiau elgiasi,
kaip eilinė vidutinybė. Jonas Krikštytojas grasino atgailaujantiems Dievo bausmėmis,
neužgesinama ugnimi, tuo tarpu Jėzus visiems besąlygiškai atleidžia nuodėmes, negrasina
ir nekeršija. Jis, tiesa, kalba apie ugnį, tačiau sako, kad ji turi liepsnoti iš meilės,
o ne iš baimės.
Tai visiškai kitoks Mesijas, negu kad jį galėjo įsivaizduoti
Jonas, visa Izraelio tauta. Jis pernelyg skirtingas… Jis ne toks, kaip Dievas, kokio
norėtų visi „teisieji“…
Dievas mus visuomet nustebina, nes skiriasi nuo mūsų
susikurto Jo įvaizdžio. Žmonės, kurie, kaip Jonas, savo tikėjimą išgyvena radikaliai,
visuomet rizikuoja susikurti į save panašaus Dievo įvaizdį. Mes, kaip ir Jonas, gal
norėtume akivaizdaus Dievo atėjimo, kurtinančio įsiveržimo į istoriją, gausios angelų
palydos… Tuo tarpu Jėzus mums rodo kitokį Dievo veidą, kupiną švelnumo ir jautrumo
žmogui. Gal kaip tik tai mums ir nėra aišku. Mes, kaip ir Jonas, esame pripratę pasaulį
dalyti į geruosius ir bloguosius ir laikomės nuomonės, kad gerieji (jų tarpe esame
ir mes) turi būti išgelbėti, o blogieji – nubausti, kad bent tokiu būdu būtų atstatyta
pusiausvyra pasaulyje, kuriame laimi sukčiai, o kenčia teisingieji.
Jėzus stebina
mus, nes parodo, kad Dievas pasaulį dalija į tuos, kurie myli, bando mylėti ar bent
jau leidžiasi mylimi, ir į tuos, kurie atmeta meilę. Meilė Dievo akyse yra neišsemiama
galimybė, vienintelis dalykas, kuris mus jungia tarpusavyje. Mus gali išgelbėti ne
rezultatai ir pastangos, ne geri darbai, bet troškimas mylėti. Šis nusiteikimas apima
ir visa kita: gerus darbus, pastangas ir begalinį troškimą savo silpnume pakilti prie
Dievo.
Be abejo, Jėzus negalėjo duoti aiškaus atsakymo Jono pasiuntiniams.
Tikėjimas niekuomet nėra akivaizdus, Dievo neįmanoma paaiškinti, naudojantis mokslinėmis
formulėmis, niekas nesugebės pateikti visiems priimtino tikėjimo išaiškinimo, jau
nekalbant apie tuos skeptikus, kurie, rentgeno nuotraukose niekaip nepajėgia įžvelgti
žmogaus sielos.
Mums yra duoti tik visumos neapimantys nurodymai. Iš tiesų
ne Dievas privalo ką nors įrodinėti, bet mes turime pasikeisti ir Jį priimti. Todėl
ir atsakydamas Jonui Jėzus išvardija Izaijo pranašautus Mesijo darbus, tik pasakydamas:
„Apsidairyk aplinkui ir pamatysi“.
Mums irgi derėtų, rengiantis Kalėdoms, apsidairyti
aplink ir pamatyti Dievo buvimo ženklus: draugus, kurie savo gyvenimo kelyje sutiko
Dievą, nusivylusius, kurie pajėgė atversti savo širdį, skausmo prislėgtuosius, kurie
rado savyje jėgų atleisti, pavydo ar godumo apakintus brolius, kurie tapo džiaugsmo
ir gėrio šaltiniu savo artimiesiems…
Iki Kalėdų liko pora savaičių. Pora savaičių
pažiūrėti į pasaulį kiek kitaip, praskleidus savo asmeninę nusivylimo ir nevilties
uždangą, pasistengti tapti vilties ženklu kitiems. Pora savaičių, kad nepažįstantiems
Dievo savo buvimu pasakytume, kad Dievas yra ir kad Jis yra meilė, kad patys pa-sakytume
Dievui: „Žiūrėk, Viešpatie, aš pasikeičiau!“…