Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite,
nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra
pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam
takus! Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu
diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės
gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami
Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos
barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų
atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums
sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie
medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas
į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis
už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir
ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį,
o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.(Mt 3,1-12)
DIEVAS MUMYSE,
Mons. Adolfas Grušas
Pradėjome
pasirengimą Kalėdoms… Parapijose mąstoma, kaip ir kokiu būdu geriau suorganizuoti
adventinio susikaupimo dienas, kaip papuošti bažnyčią ir ką padaryti, kad Viešpaties
Gimimo šventė paliktų visiems gerą įspūdį. Rengiamės Kalėdoms, kad, tariant Šventojo
Rašto žodžiais, būtume „paimti, o ne palikti“.
Dauguma krikščionių mano, kad
jie to jau nusipelnė, nes tiki Viešpaties Jėzaus at-ėjimo į pasaulį istorija, nors
iš tikrųjų, norint ja patikėti, nebūtina būti krikščioniu. Esame krikščionys, jei
su visu nuoširdumu ir paprastumu trokštame, kad Kristus gimtų mūsų širdyse. Apie Viešpaties
atėjimą jau nuo seno kalbėjo daugybė pranašų, ir dabar laukiame Jo atėjimo garbėje,
tačiau pagrindinė mūsų užduotis – priimti Jį į savo asmeninę istoriją.
Šiandien
Bažnyčia mums primena Joną Krikštytoją, kuris, vietoje to, kad glostytų mūsų savimeilę,
prabyla sukrečiančiais, skambų antausį primenančiais žodžiais. Jis, visu savo gyvenimu
liudijęs Dievo pirmenybę prieš visą kitą pasaulio istoriją, ragina atsisakyti stereotipinės,
iki tol praktikuotos, pagrįstos užsispyrusiu tikėjimu vizijos, trokšdamas, kad žmonės
sugebėtų priimti niekuomet negirdėtą Dievo žinią.
Jis kritikuoja padorius ir
pamaldžius žmones, tokius, kaip fariziejai, kaltindamas, kad jie savo didelį tikėjimą
sugriovė skrupulingais ritualais ir negailestingu moralizavimu. Jonas primena jiems,
kad, norint atsiversti, nepakanka drąsių poelgių, tokių, kaip krikšto priėmimas. Tam
reikia pakeisti požiūrį, mąstyseną, įpročius. Tai pamokymas, kuris, atrodytų, savaime
skirtas ir mūsų laikų tikintiesiems: esame raginami nuolat klausti savęs, ar nepasidavėme
pagundai priprasti prie tikėjimo? Gal iš tiesų jau nebemokame tikėjimo priimti, kaip
dovanos ir malonės? Deja, kartais net pats didžiausias pamaldumas gali tapti vien
išorine demonstracija, neleidžiančia mums asmeniškai susitikti su Dievu.
Jonas
yra paskutinis ir bene mažiausiai pasisekimo turėjęs pranašas. Jis skelbė Kristaus
atėjimą, žarstydamas įspėjimus ir grasindamas Dievo bausmėmis, taip, kaip visi Senojo
Įstatymo pranašai. Tačiau laikai pasikeitė, ir žmonės nebeatsiverčia, išgirdę grasi-nimus
ar apimti kaltės jausmo… Jonas iš tikrųjų gerai nesuvokė, kad Dievas į pasaulį žvelgia
kiek kitaip. Jis kalbėjo apie ugnį ir kirvį prie medžio šaknų, tuo tarpu atėjęs Jėzus
apreikš ne baudžiantį, o mylintį Dievą, ir Mesiją, kuris negesina žiburio ir nenulaužia
pa-linkusios nendrės.
Per Kalėdas Jėzaus apreikštas Dievo veidas yra toks nelauktas
ir netikėtas, kad netgi Jonas, Išganytojo pavadintas didžiausiu tarp gimusiųjų iš
moters, gyvenimo pabaigoje klaus, ar iš tiesų Jėzus yra tas, kuris turi ateiti. Jam,
pragyvenusiam savo dienas at-gailos dvasioje, taip pat teks atsiversti savo širdyje.
Mums
visiems reikia pranašų, daug pranašų, gyvenančių mūsų pilkuose miestuose ir kaimuose.
Tie pranašai neturi būti kažkuo ypatingi ar išskirtiniai. Ne, tai iš pirmo žvilgsnio
paprasti, normalūs žmonės, kurie, tačiau, moka kalbėti apie Dievą ir Jį liudyti, sugeba
matyti dabartį tikėjimo šviesoje. Pranašas niekuomet neskelbs ateities, nes kitaip
niekuo nesiskirtų nuo apsišaukėlio burtininko, tačiau visuomet padės žmonėms suprasti
dabartį. Tik vienas Dievas žino, kiek daug pagalbos reikia kiekvienam iš mūsų, kad
aiškiai matytume tikėjimo kelią rūpesčių pilnoje kasdienybėje!
Dievas, apie
kurį kalbėjo Jonas Krikštytojas, Dievas, kurio laukiame, yra Dievas, užžiebiantis
šviesą sieloje, nušluojantis visokią baimę. Tai galingas ir veržlus Dievas. Jo ugnis
degina tinginystę, sunaikina visus priekaištus ir abejones, bet kokią tamsą ir baimę.
Priimti šią dvasios ugnį, reiškia: atsiversti. Jonas moko, kad nepakanka slėptis už
jau tu-rimų tradicijų, išorėje rodomo tikėjimo, ar drungnos krikščioniškos sąžinės.
Dievui reikalingas tikras pasikeitimas, ryžtingas gyvenimo kelio pasirinkimas.
Tapdamas
žmogumi Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos ir tuo pačiu įpareigojo tą šviesą priimti.
Arba atmesti…
Visi esame kviečiami atpažinti šalia esančius pranašus arba tapti
jais. Tam nereikia kupranugario kailio apsiausto ir į badavimą panašios dietos. Reikia
tik atvirumo Dievo malonei, leidžiant, kad Jėzaus atneštoji ugnis apšviestų mūsų gyvenimo
tamsius užkampius, ir savo šviesa dalytis su tais, kuriuos susitinkame savo gyvenimo
kelyje. Norint tapti pranašu, nėra būtinas ant kaklo kabantis didelis kryžius ar nešiojami
šventi paveikslėliai. Pakanka nešti vieną žinią, kurią evangelistas Matas įdėjo į
Jono Krikštytojo lūpas: „Dievo karalystė jau čia!“. Sakykime visiems, kad Dievas yra
arti, kad Jį galima susitikti, pažinti, kad Jis yra mūsų gyvenime.