2013-12-07 12:45:22

Antrasis Advento sekmadienis


Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3,1-12)

DIEVAS MUMYSE, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Pradėjome pasirengimą Kalėdoms… Parapijose mąstoma, kaip ir kokiu būdu geriau suorganizuoti adventinio susikaupimo dienas, kaip papuošti bažnyčią ir ką padaryti, kad Viešpaties Gimimo šventė paliktų visiems gerą įspūdį. Rengiamės Kalėdoms, kad, tariant Šventojo Rašto žodžiais, būtume „paimti, o ne palikti“.

Dauguma krikščionių mano, kad jie to jau nusipelnė, nes tiki Viešpaties Jėzaus at-ėjimo į pasaulį istorija, nors iš tikrųjų, norint ja patikėti, nebūtina būti krikščioniu. Esame krikščionys, jei su visu nuoširdumu ir paprastumu trokštame, kad Kristus gimtų mūsų širdyse. Apie Viešpaties atėjimą jau nuo seno kalbėjo daugybė pranašų, ir dabar laukiame Jo atėjimo garbėje, tačiau pagrindinė mūsų užduotis – priimti Jį į savo asmeninę istoriją.

Šiandien Bažnyčia mums primena Joną Krikštytoją, kuris, vietoje to, kad glostytų mūsų savimeilę, prabyla sukrečiančiais, skambų antausį primenančiais žodžiais. Jis, visu savo gyvenimu liudijęs Dievo pirmenybę prieš visą kitą pasaulio istoriją, ragina atsisakyti stereotipinės, iki tol praktikuotos, pagrįstos užsispyrusiu tikėjimu vizijos, trokšdamas, kad žmonės sugebėtų priimti niekuomet negirdėtą Dievo žinią.

Jis kritikuoja padorius ir pamaldžius žmones, tokius, kaip fariziejai, kaltindamas, kad jie savo didelį tikėjimą sugriovė skrupulingais ritualais ir negailestingu moralizavimu. Jonas primena jiems, kad, norint atsiversti, nepakanka drąsių poelgių, tokių, kaip krikšto priėmimas. Tam reikia pakeisti požiūrį, mąstyseną, įpročius. Tai pamokymas, kuris, atrodytų, savaime skirtas ir mūsų laikų tikintiesiems: esame raginami nuolat klausti savęs, ar nepasidavėme pagundai priprasti prie tikėjimo? Gal iš tiesų jau nebemokame tikėjimo priimti, kaip dovanos ir malonės? Deja, kartais net pats didžiausias pamaldumas gali tapti vien išorine demonstracija, neleidžiančia mums asmeniškai susitikti su Dievu.

Jonas yra paskutinis ir bene mažiausiai pasisekimo turėjęs pranašas. Jis skelbė Kristaus atėjimą, žarstydamas įspėjimus ir grasindamas Dievo bausmėmis, taip, kaip visi Senojo Įstatymo pranašai. Tačiau laikai pasikeitė, ir žmonės nebeatsiverčia, išgirdę grasi-nimus ar apimti kaltės jausmo… Jonas iš tikrųjų gerai nesuvokė, kad Dievas į pasaulį žvelgia kiek kitaip. Jis kalbėjo apie ugnį ir kirvį prie medžio šaknų, tuo tarpu atėjęs Jėzus apreikš ne baudžiantį, o mylintį Dievą, ir Mesiją, kuris negesina žiburio ir nenulaužia pa-linkusios nendrės.

Per Kalėdas Jėzaus apreikštas Dievo veidas yra toks nelauktas ir netikėtas, kad netgi Jonas, Išganytojo pavadintas didžiausiu tarp gimusiųjų iš moters, gyvenimo pabaigoje klaus, ar iš tiesų Jėzus yra tas, kuris turi ateiti. Jam, pragyvenusiam savo dienas at-gailos dvasioje, taip pat teks atsiversti savo širdyje.

Mums visiems reikia pranašų, daug pranašų, gyvenančių mūsų pilkuose miestuose ir kaimuose. Tie pranašai neturi būti kažkuo ypatingi ar išskirtiniai. Ne, tai iš pirmo žvilgsnio paprasti, normalūs žmonės, kurie, tačiau, moka kalbėti apie Dievą ir Jį liudyti, sugeba matyti dabartį tikėjimo šviesoje. Pranašas niekuomet neskelbs ateities, nes kitaip niekuo nesiskirtų nuo apsišaukėlio burtininko, tačiau visuomet padės žmonėms suprasti dabartį. Tik vienas Dievas žino, kiek daug pagalbos reikia kiekvienam iš mūsų, kad aiškiai matytume tikėjimo kelią rūpesčių pilnoje kasdienybėje!

Dievas, apie kurį kalbėjo Jonas Krikštytojas, Dievas, kurio laukiame, yra Dievas, užžiebiantis šviesą sieloje, nušluojantis visokią baimę. Tai galingas ir veržlus Dievas. Jo ugnis degina tinginystę, sunaikina visus priekaištus ir abejones, bet kokią tamsą ir baimę. Priimti šią dvasios ugnį, reiškia: atsiversti. Jonas moko, kad nepakanka slėptis už jau tu-rimų tradicijų, išorėje rodomo tikėjimo, ar drungnos krikščioniškos sąžinės. Dievui reikalingas tikras pasikeitimas, ryžtingas gyvenimo kelio pasirinkimas.

Tapdamas žmogumi Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos ir tuo pačiu įpareigojo tą šviesą priimti. Arba atmesti…

Visi esame kviečiami atpažinti šalia esančius pranašus arba tapti jais. Tam nereikia kupranugario kailio apsiausto ir į badavimą panašios dietos. Reikia tik atvirumo Dievo malonei, leidžiant, kad Jėzaus atneštoji ugnis apšviestų mūsų gyvenimo tamsius užkampius, ir savo šviesa dalytis su tais, kuriuos susitinkame savo gyvenimo kelyje. Norint tapti pranašu, nėra būtinas ant kaklo kabantis didelis kryžius ar nešiojami šventi paveikslėliai. Pakanka nešti vieną žinią, kurią evangelistas Matas įdėjo į Jono Krikštytojo lūpas: „Dievo karalystė jau čia!“. Sakykime visiems, kad Dievas yra arti, kad Jį galima susitikti, pažinti, kad Jis yra mūsų gyvenime.

Kiekvieno mūsų gyvenime…







All the contents on this site are copyrighted ©.