2013-12-06 17:33:48

Paminėtos 50-osios Vatikano II susirinkimo liturginės konstitucijos metinės


Gruodžio 4 dieną sukako 50 metų nuo pirmojo Vatikano II susirinkimo dokumento – Konstitucijos apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum concilium“ – išleidimo. Ta proga Popiežiškajame liturgijos institute prie Šv. Anzelmo universiteto Romoje gruodžio 5 dieną vyko konferencija „Ut sana traditio retineatur et tamen via legitimae progressioni aperiatur (SC 23) („kad būtų išlaikyta sveika tradicija ir atvertas kelias teisėtai pažangai“).

Sveikinimo žodį gausiai susirinkusiems liturgijos bei kitų sričių profesoriams ir studentams tarė Popiežiškojo liturgijos instituto prezidentas Jordi-Augusti Pique i Collado OSB. Jis priminė, kad institutas atlieka tai, ką Bažnyčia jį prašo atlikti: studijuoti liturgiją ir ja gyventi.

Kun. Pietro Angelo Muroni, minėto instituto leidžiamo žurnalo „Ecclesia orans“ direktorius, skaitė pirmąjį konferencijos pranešimą. Jis papasakojo apie šio žurnalo, kuris netrukus minės 30 metų leidimo sukaktį, idėją: tarnauti Bažnyčiai platinant liturgijos mokslo žinias. Žurnalas, kuriame moksliniai straipsniai publikuojami pagrindinėmis šiuolaikinėmis kalbomis, per savo leidybos metus ne kartą pasitarnavo aiškinant Liturginę konstituciją bei posusirinkiminės liturginės reformos vyksmą, ginti šios reformos pagrįstumą bei reikalingumą. Žurnalas ir šiandien tarnauja Bažnyčiai, būdamas mokslo apie liturgiją skleidimo įrankiu tarptautiniame kontekste.

Antrasis pranešimas buvo skirtas aptarti konstitucijos „Sacrosanctum concilium“ temas, kurių įgyvendinimas vis dar yra Bažnyčios ganytojų ir liturgijos mokslo specialistų rūpestis. Pranešėjas Marco Di Benedetto teigė, jog šiandien kone aktualiausias klausimas yra atliktų istorinių liturgijos studijų bei teologijos tiesų sujungimas su naujausiais antropologijos ir kitų socialinių mokslų duomenimis, idant liturgija vestų šiuolaikinį žmogų į tikrą tikėjimo slėpinių išgyvenimą, apimantį visą žmogaus asmenį visose jo dimensijose.

Mons. Enrico Mazza kalbėjo apie „actuosa participatio“, „aktyvų dalyvavimą“, kaip jis suvokiamas Pijaus XII enciklikoje „Mediator Dei et hominum“ ir konstitucijoje „Sacrosanctum concilium“. Enciklikoje skatinamas tikinčiųjų aktyvus dalyvavimas liturgijoje, žadinant savyje tuos pačius jausmus bei nusistatymus kaip Jėzaus, aukojančio save kaip auką Tėvui. Tikintieji yra raginami jungtis su šia atperkamąja auka, aukodami save ir savo gyvenimą Dievui Tėvui. Liturginėje konstitucijoje tikintieji yra kviečiami per ritus ir maldas, per juntamus ir suprantamus liturgijos ženklus tapti dalyviais tikėjimo slėpinio, kuris yra švenčiamas liturgijoje, ir kuris, tinkamai išgyventas, veda į dalyvaujančiojo asmens bei tikinčiųjų bendruomenės visišką perkeitimą, panašėjant į Kristų. Po Vatikano II susirinkimo, dalyvauti liturgijoje aktyviai nebereiškia tik atlikti išorinius fizinius veiksmus liturgijos metu, bet įgyvendinti savo pačių perkeitimą, kuriam postūmį duoda celebruojamas tikėjimo slėpinys.

Paskutiniojoje konferencijoje prof. Ildebrando Scicolone OSB kalbėjo apie popiežių Paulių VI kaip „Sacrosanctum concilium“ aiškintoją ir interpretatorių. Pasak pranešėjo, kardinolas Montini, Vatikano II susirinkimo pradžioje liturgijos klausimą laikęs palyginti nesvarbiu (jam labiau rūpėjo ekleziologijos atnaujinimas), vėliau tapęs popiežiumi, radikaliai pakeitė savo nuomonę: susirinkimo metu vykusios gilaus teologinio lygmens diskusijos išryškino, jog būtent liturgija atskleidžia realų Bažnyčios vaizdą, todėl ekleziologija yra neatsiejama nuo liturgijos. Popiežius Paulius VI, nors ir susilaukdamas daug kritikos, vykdė liturginę reformą, pasitelkdamas, jo manymu, tinkamiausius ano meto pagalbininkus šiam darbui, bei pats nepailsdamas aiškino žmonėms, kodėl įvedami tam tikri pakeitimai. Savo kalbose popiežius išryškindavo, kad liturgijos reforma yra daroma dėl žmonių, idant jie galėtų geriau ir tinkamiau dalyvauti dieviškųjų slėpinių šventime.

kun. Kęstutis Palikša







All the contents on this site are copyrighted ©.