Paminėtos 50-osios Vatikano II susirinkimo liturginės konstitucijos metinės
Gruodžio 4 dieną sukako 50 metų nuo pirmojo Vatikano II susirinkimo dokumento – Konstitucijos
apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum concilium“ – išleidimo. Ta proga Popiežiškajame
liturgijos institute prie Šv. Anzelmo universiteto Romoje gruodžio 5 dieną vyko konferencija
„Ut sana traditio retineatur et tamen via legitimae progressioni aperiatur (SC 23)
(„kad būtų išlaikyta sveika tradicija ir atvertas kelias teisėtai pažangai“).
Sveikinimo
žodį gausiai susirinkusiems liturgijos bei kitų sričių profesoriams ir studentams
tarė Popiežiškojo liturgijos instituto prezidentas Jordi-Augusti Pique i Collado OSB.
Jis priminė, kad institutas atlieka tai, ką Bažnyčia jį prašo atlikti: studijuoti
liturgiją ir ja gyventi.
Kun. Pietro Angelo Muroni, minėto instituto leidžiamo
žurnalo „Ecclesia orans“ direktorius, skaitė pirmąjį konferencijos pranešimą. Jis
papasakojo apie šio žurnalo, kuris netrukus minės 30 metų leidimo sukaktį, idėją:
tarnauti Bažnyčiai platinant liturgijos mokslo žinias. Žurnalas, kuriame moksliniai
straipsniai publikuojami pagrindinėmis šiuolaikinėmis kalbomis, per savo leidybos
metus ne kartą pasitarnavo aiškinant Liturginę konstituciją bei posusirinkiminės liturginės
reformos vyksmą, ginti šios reformos pagrįstumą bei reikalingumą. Žurnalas ir šiandien
tarnauja Bažnyčiai, būdamas mokslo apie liturgiją skleidimo įrankiu tarptautiniame
kontekste.
Antrasis pranešimas buvo skirtas aptarti konstitucijos „Sacrosanctum
concilium“ temas, kurių įgyvendinimas vis dar yra Bažnyčios ganytojų ir liturgijos
mokslo specialistų rūpestis. Pranešėjas Marco Di Benedetto teigė, jog šiandien kone
aktualiausias klausimas yra atliktų istorinių liturgijos studijų bei teologijos tiesų
sujungimas su naujausiais antropologijos ir kitų socialinių mokslų duomenimis, idant
liturgija vestų šiuolaikinį žmogų į tikrą tikėjimo slėpinių išgyvenimą, apimantį visą
žmogaus asmenį visose jo dimensijose.
Mons. Enrico Mazza kalbėjo apie „actuosa
participatio“, „aktyvų dalyvavimą“, kaip jis suvokiamas Pijaus XII enciklikoje „Mediator
Dei et hominum“ ir konstitucijoje „Sacrosanctum concilium“. Enciklikoje skatinamas
tikinčiųjų aktyvus dalyvavimas liturgijoje, žadinant savyje tuos pačius jausmus bei
nusistatymus kaip Jėzaus, aukojančio save kaip auką Tėvui. Tikintieji yra raginami
jungtis su šia atperkamąja auka, aukodami save ir savo gyvenimą Dievui Tėvui. Liturginėje
konstitucijoje tikintieji yra kviečiami per ritus ir maldas, per juntamus ir suprantamus
liturgijos ženklus tapti dalyviais tikėjimo slėpinio, kuris yra švenčiamas liturgijoje,
ir kuris, tinkamai išgyventas, veda į dalyvaujančiojo asmens bei tikinčiųjų bendruomenės
visišką perkeitimą, panašėjant į Kristų. Po Vatikano II susirinkimo, dalyvauti liturgijoje
aktyviai nebereiškia tik atlikti išorinius fizinius veiksmus liturgijos metu, bet
įgyvendinti savo pačių perkeitimą, kuriam postūmį duoda celebruojamas tikėjimo slėpinys.
Paskutiniojoje konferencijoje prof. Ildebrando Scicolone OSB kalbėjo apie
popiežių Paulių VI kaip „Sacrosanctum concilium“ aiškintoją ir interpretatorių. Pasak
pranešėjo, kardinolas Montini, Vatikano II susirinkimo pradžioje liturgijos klausimą
laikęs palyginti nesvarbiu (jam labiau rūpėjo ekleziologijos atnaujinimas), vėliau
tapęs popiežiumi, radikaliai pakeitė savo nuomonę: susirinkimo metu vykusios gilaus
teologinio lygmens diskusijos išryškino, jog būtent liturgija atskleidžia realų Bažnyčios
vaizdą, todėl ekleziologija yra neatsiejama nuo liturgijos. Popiežius Paulius VI,
nors ir susilaukdamas daug kritikos, vykdė liturginę reformą, pasitelkdamas, jo manymu,
tinkamiausius ano meto pagalbininkus šiam darbui, bei pats nepailsdamas aiškino žmonėms,
kodėl įvedami tam tikri pakeitimai. Savo kalbose popiežius išryškindavo, kad liturgijos
reforma yra daroma dėl žmonių, idant jie galėtų geriau ir tinkamiau dalyvauti dieviškųjų
slėpinių šventime.