Vatikane vyko tarptautinis simpoziumas, skirtas Afrikos plėtrai

Vieninga ekonomika ir darni plėtra – tai vienintelis kelias Afrikai: tokiomis nuotaikomis penktadienį, lapkričio 29 dieną Vatikane baigėsi tarptautinis simpoziumas, kurį surengė Popiežiškoji Mokslų Akademija, bendradarbiaudama su fondu „Sesuo gamta“.

Afrikos ateities receptas – „integrali, vientisa ir ilgalaikė plėtra“ konkrečių Bažnyčios socialinio mokymo gairių šviesoje: taip tvirtina kardinolas Laurent Monsengwo Pasinya, Kinšasos arkivyskupas. Kalbėdamas simpoziume jis akcentavo ryškią nelygybę, kuri skatina augimą be solidarumo, nedarbo didėjimą. Taip pat jis kalbėjo apie „demokratinių struktūrų susilpnėjimą, o tai augimas be balso”, kultūrinio identiteto praradimą, o tai augimas be šaknų; godų gamtinių išteklių naudojimą, reikalingų ateities kartoms, o tai reiškia augimą be ateities“. Kardinolas iš Kongo kaip būtinus poreikius įvardijo mitybą, švietimą, sveikatos apsaugą, gyvenamąją vietą ir žmogaus laisvę: šioje tikrovėje afrikiečiai neturi būti „laikomi tik kaip plėtros paramos gavėjai, tačiau kaip pokyčių kūrėjai“.

Kardinolas Giovanni Battista Re, Vyskupų kongregacijos prefektas emeritas, atidaręs sesijos darbus, pastebėjo, kad norint pasiekti konkrečių rezultatų tvaraus vystymosi sferoje reikia globalaus, sisteminio koordinuojamo įsipareigojimo, kuris įtrauktų politikus, pilietinę visuomenę, akademinę bendruomenę, tarptautines institucijas, pramonės ir verslo pasaulį. Pasak kardinolo, gyvename laikotarpiu, kuris tuo pat metu yra ir pažangus, ir sudėtingas: viena vertus, aukšti gerovės ir klestėjimo rodikliai pasaulyje, kita vertus, didelė dalis žmonių, ypatingai Afrikoje, kenčia dėl prastos mitybos ar badauja; egzistuoja nelygybė tarp turtingųjų ir vargšų; santyki tarp žmogaus ir kūrinijos sutrūkinėjo dėl turtintųjų šalių grobikiško išteklių naudojimo, kuris daro žalą gamtai, sukelia gamtines katastrofas.

Pasak misionieriaus Piero Gheddo iš Popiežiškojo užsienio misijų instituto, misionieriai kalba apie prarają, egzistuojančią tarp afrikiečių gyventojų ir mokslininkų bei Vakarų žurnalistų analizių. Tie, kurie žvelgia į Afriką iš išorės, pabrėžia išorinius trukdžius plėtrai: tai užsienio skolos, neteisinga tarptautinė prekyba, tarptautinės institucijos, kurios išnaudoja afrikiečių resursus, ginklų prekyba ir pan. Tačiau tie, kas pažįsta Afriką iš vidaus, kalba apie vidines – istorines-kultūrines, religines bei švietimo – priežastis: animistinės religijos tradicijos laiko nemažą dalį afrikiečių įkalintus prietaruose, tabu; didelis neraštingumo lygis ir mokyklų trūkumas. Neraštingieji sudaro 35-40 procentų gyventojų. Klasėse būna apie 60-70 mokinių, trūksta vadovėlių, sąsiuvinių, mokymo priemonių. Egzistuoja gentinės problemos, korupcija, aukščiausia valdžios kasta yra kariškiai, kontroliuojantys politiką ir ekonomiką. Kalbant apie plėtrą, šios priežastys dažnai neįvertinamos ar ignoruojamos. (Vatikano radijas)