Pirmasis Advento sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. (Mt 24, 37-44)

LAIKO ŽENKLAI, Mons. Adolfas Grušas

Šį sekmadienį prasidedantis Adventas ragina mus „budėti“, tai reiškia: atidžiai stebėti, būti pasirengusiems suvokti „laiko ženklus“, kuriuos nuolat mums siunčia Vieš-pats. Bendruomenei, skaitančiai Evangeliją pagal Matą (kaip tik šie skaitiniai lydės mus naujaisiais liturginiais metais), ženklais, kuriuos reikėjo pastebėti, buvo Viešpaties sugrįžimas šlovėje. Pirmosios krikščionių bendruomenės buvo įsitikinusios, kad tas sugrįžimas turi įvykti labai greitai, todėl tikintieji, pastebėję ką nors neįprasta gamtoje, visuomenės gyvenime ar politikoje, tuojau pat galvodavo, kad tai yra artėjančios pasaulio pabaigos ženklai. Jie rėmėsi įvairiomis progomis pasakytais Viešpaties žodžiais, kuomet Jis ragino savo sekėjus budėti, būti pasirengusiais Jo atėjimui. Jie taip pat manė, kad tik pasirengusieji bus Viešpaties priglausti, o kiti bus atmesti ir palikti vargui, taip, kaip girdime šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje.

Tiesą sakant, mes irgi nesame nuo to labai nutolę, ypač tada, kai leidžiamės pa-gaunami ant apgavikų, kalbančių apie vien tik jiems žinomas pranašystes, kabliuko…

Tuo tarpu Šventojo Rašto skaitiniai kalba mus ne apie „pasaulio pabaigą“, bet apie „dienų pabaigą“. Sakyčiau, kad tai yra visiškai skirtingi dalykai. Nežinau, ar visi egzegetai pritartų tokiai mąstysenai, tačiau, ko gero, pasaulio pabaiga nurodo tai, kas prašoka bet kokią mūsų vaizduotę ir nepasiduoda žmogiškam išaiškinimui, nes kalba apie tai, kas yra didesnis už mus, buvęs iki mūsų ir būsiantis po mūsų, kurio nei pabaigos, nei pradžios mes negalime suvokti ar pažinti. Šia prasme, nėra jokios būtinybės blaškytis, susidūrus su nesuprantama situacija.

Visiškai kitaip yra su laikinumą žyminčiu žodžiu „dienos“. Viešpats sako: „Nojaus dienomis“, tuo nusakydamas tada buvusį laiką. Lygiai taip pat savo gyvenimą mes galime vadinti „mūsų dienomis“, nes tai yra tos dienos, kuriose mes esame pašaukti gyventi šia-me pasaulyje, jame būti ir darbuotis. Šia prasme „dienų pabaiga“, nors irgi yra slėpininga ir didinga, ne iki galo pažįstama, tačiau nepranoksta mūsų suvokimo ribų. Dienų pabaiga – tai tikrovė, kurią patiriame kiekvieną kartą, kai pabaigiame pradėtą darbą, kai atliekame užsibrėžtą užduotį. Toji dienų pabaiga reikalauja mūsų pastangų suvokti ir priimti tą aki-mirką, kurioje gyvename, ir joje įprasminti savo darbus. Išganytojas tai vadina „sugebėjimu suprasti laiko ženklus“.

Atidžiai ir įsigilindami įvertinę savo gyvenimo situaciją, galime, nušviesti Dievo Žodžio šviesos, padaryti tokius apsisprendimus, kuriais prisidėtume prie savo ir savo brolių gerovės. Mokėjimas įprasminti savo kasdienybę, sugebėjimas suvokti, kad net menkiausias mūsų darbas turi savo pasekmes, pastangos tuos savo darbus kreipti gėrio labui – visa tai suteikia pagrindinę kryptį mūsų pradedamiems naujiems liturginiams metams.

Mes mokomės kiekvieną akimirką išgyventi tą dienų pabaigą, priimdami viską taip, tarsi tai būtų pirma ir paskutinė mūsų žemiškojo gyvenimo akimirka. Jei žmonės mokėtų sąžiningai ir garbingai vertinti jų tuo metu išgyvenamą „dienų pabaigą“, tada iš tikrųjų jų karui parengti kalavijai būtų perkalti į arklus, kad žemė būtų pripildyta sėklos ir sausumas sudrėkintų vanduo, o ne srūvantis kraujas. Taip suvokdami gyvenimą nebejaus-tume nerimo, kad vienas yra paimtas, o kitas paliktas, kad vienam žmogui pavyksta iki galo įvykdyti savo sumanymus, o kitam sprendimo tenka ieškoti ilgesnį laiką. Tada nebe-būtų problemų svarstyti, kodėl vienam pasiseka, o kitam – ne, kodėl vienas viską atlieka greitai, o kitas krapštosi ilgokai, kodėl vienas viską daro impulsyviai, o kitas stengiasi apmąstyti ilgiau.

Taip pat ir bendruomenėje yra tokių, kurie viskam neabejodami pritaria, ir tokių, kurie viskam ir visada prieštarauja. Vis dėlto tai nesukels dramų, bet priešingai – bus įvertinta, kaip išmintis, jei įsisąmoninsime, kad kai kurie planai pavyksta puikiai, o kiti – šiaip sau, kad vieni sumanymai yra puikiai pagrįsti, o kai kurie – reikiamai neapgalvoti. Vis dėlto, pastangos „skirti laiko ženklus“ padės jaustis gerai šiomis „mūsų dienomis“, kurias esame pašaukti išgyventi. Išganytojas aiškiai įspėja tik dėl vieno: negalime gyventi taip, tarsi nieko nevyktų.

„Dienų pabaiga“ – tai ir kiekviena besibaigianti diena, tačiau tai tik perspektyva, tam tikra situacija, ženklas, vedantis mus į mūsų dienų tikslą: pasilikimą su Viešpačiu…