Lietuvos vyskupų laiškas, skirtas prasidedantiems Šeimos metams
ŠEIMA – TIKĖJIMO VARTAI. Brangieji, pradėdami naujus liturginius metus esame
vėl kviečiami leistis į tikėjimo kelionę. Kas yra tikėjimas? Tai – kiekvieno iš mūsų
atsakas į Dievo troškimą susitikti su žmogumi. Tikėjimo metais popiežius Pranciškus
mus ragino naujai atrasti tikėjimo spindesį savo gyvenime. Tikėjimo metų dóvana tapo
enciklika Lumen Fidei, priminusi mums tikėjimo reikšmę ir jo brendimo sąlygas. Joje
popiežius ypač pabrėžė, kad „pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių
miestą, yra šeima.“ (LF 52)
Mes, Lietuvos vyskupai, šios popiežiaus Pranciškaus
įžvalgos padrąsinti ir norėdami stiprinti šeimos bei gyvybės kultūrą Lietuvoje, paskelbėme
šiuos naujus liturginius metus Šeimos metais. Esame drauge su popiežiumi įsitikinę,
kad „šeima yra tikėjimo vartai“ - natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje
žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta. Dievas yra vyro ir moters santuokinio
ryšio autorius. Jo dėka šis ryšys pagrindžiamas ir palaikomas. Popiežius Pranciškus
sako, kad tvari vyro ir moters santuoka „gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės
ženklas bei artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio
sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei,
kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška“ (LF 52). Tik tikėjimo
apšviestas žmogus gali suvokti visą šio slėpinio grožį ir turtingumą. Tikėjimas suteikia
santuokiniam meilės ryšiui neapsakomos Dievo meilės patirtį, o vaikų atėjimas į šį
pasaulį – bendrystės ir bendradarbiavimo su Kūrėju džiaugsmą. Tikėjimo šviesoje santuoka
ir vaikų priėmimas išvystami kaip gyvenimas, pranokstantis paprastą vyro ir moters
susitarimą gyventi kartu susidėjus ar vaikų pradėjimą tik kaip biologinį vyksmą. Tikėjimas
suteikia visiškai naują prasmę santuokinio gyvenimo patirčiai. Todėl, anot popiežiaus
Pranciškaus, „pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį
planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį. Tikėjimas
tada padeda suvokti vaikų pradėjimo visą gelmę ir turtingumą, nes leidžia jame atpažinti
Kūrėjo meilę, dovanojančią ir patikinčią mums naujo žmogaus slėpinį“ (LF 52). Tik
taip suprasta santuoka sutuoktiniams ir jų vaikams tampa tikėjimo vartais į gilesnį
Dievo bei šeimos misijos pasaulyje pažinimą.
Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja.
Štai kodėl ją drąsiai galime vadinti tikėjimo vartais, per kuriuos į susitikimą su
Dievu žengia sutuoktiniai ir jų vaikai. Tėvas, motina ar vaiko globėjai yra pirmaisiais
asmenimis, perduodančiais vaikučiui tikėjimo slėpinį. Todėl šeima dar vadinama „namų
Bažnyčia,“ nes, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „šeimą, kaip ir Bažnyčią, reikia laikyti
vieta, kurioje skelbiama Evangelija ir iš kurios ji sklinda.“ (Evangelii Nuntiandi,
71). Šeima yra tikėjimo lopšys naujajai kartai, todėl tiek, kiek ji priima tikėjimą
ir Evangeliją, tiek ji tampa ir „evangelizuojančia bendruomene“ (Familiaris Consortio,
52). Jai tenka ypatingas uždavinys perduoti tikėjimą ne tik savo aplinkoje, bet ir
visuomenėje, nes, pasak popiežiaus Pranciškaus, „krikščioniškosios šeimos yra šeimos
misionierės“
Rūpestis šeima visad buvo Bažnyčios dėmesio centre. Nors kai
kurios problemos ne naujos, tačiau iššūkių šeimai šiandien taip padaugėjo, jog atėjo
metas ginti negimusią gyvybę, šeimą, pagarbą moteriai ir vaikų teises. Pastaruoju
metu besikartojantys raginimai peržiūrėti santuokos ir šeimos sąvokų turinį, arba
nustatyti, kada prasideda ir baigiasi žmogaus gyvybė, yra ne kas kita, kaip pavojingas
socialinis eksperimentas. Sulyginti vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą su įvairiais
kartu gyvenančių asmenų dariniais reikštų pačios santuokos institucijos panaikinimą.
Šeimos sandara kyla iš pačios žmogaus prigimties; teisė į šeimą – prigimtinė žmogaus
teisė. Valstybinės valdžios galia turi būti ir toliau saistoma ir ribojama žmogaus
prigimtinių teisių viršenybės. Šeimos prigimtis nepakliūva į žmonių sukurtos teisės
reguliuojamą sferą. Atvirkščiai, Valstybės valdžia turi tapti šios pagrindinės visuomenės
ląstelės saugotoja. Vyro ir moters santuokos institucija rodo didelį žmonijos kultūros
išsivystymą jos civilizacijos kelyje. Pagarba ir meilė šeimoje formuoja civilizuotos
visuomenės stuburkaulį.
Šiais Šeimos metais ypatingai raginame krikščioniškas
šeimas ir visus geros valios žmones pagal savo galimybes ginti šeimos ir gimusių bei
negimusių vaikų teises. Ginkime šeimą, nes ji yra žmogaus gerovės, tikėjimo ir jo
brandos lopšys. Šv. Pauliaus paraginimas „pabusti iš miego“ šiandien gali būti konkrečiai
įgyvendinamas drąsiai ginant ir puoselėjant krikščioniškos šeimos kultūrą. Tebūna
mūsų veidas giedras, rūpinantis šeimos vertybe: Viešpats rūpinasi, kad savyje turėtume
Jo džiaugsmo pilnatvę (plg. Jn 17, 13b)!
Šventoji Mergele Marija, Šeimos Karaliene,
melski už mus!
Lietuvos vyskupai
2013 m. gruodžio 1 d., pirmasis
Advento sekmadienis