Pristatytas popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas "Evangelii gaudium"

Popiežius Pranciškus paskelbė apaštališkąjį paraginimą Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“). Jis simboliškai Bažnyčios atstovams iš visų kontinentų buvo įteiktas sekmadienį Šventojo Tėvo aukotų Tikėjimo metų užbaigos Mišių metu. Antradienį Vatikano spaudos salėje vyko oficialus naujojo Bažnyčios mokymo dokumento pristatymas.

Šiame dokumente, tam tikra prasme dar girdime ir ankstesnio pontifikato aidą. Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium daug kartų cituoja Benedikto XVI sušaukto pernai spalio mėnesį vykusio naujam evangelizavimui skirto Vyskupų Sinodo paskelbtas baigiamąsias išvadas ir tam tikra prasme vainikuoja tą Sinodo susirinkimą. Tačiau naujasis dokumentas nesiriboja vien Sinodo svarstyta tematika, dėl to prieš pat pristatymą nuspręsta jį vadinti ne Posinodiniu apaštališkuoju paraginimu, o paprasčiausiai Popiežiaus Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu.

Antradienį priešpiet Vatikano spaudos salėje vykusiame pristatyme kalbėjo Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas arkiv. Rino Fisichella, Popiežiškosios visuomenė komunikavimo tarybos pirmininkas arkiv. Claudio Maria Celli ir Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkiv. Lorenzo Baldisseri.

Apžvelgdami naują dokumentą, visi kalbėtojai pabrėžė ir jo sąsajas su pernai vykusiu Vyskupų Sinodu, ir kartu pateikiamą platesnį Bažnyčios gyvenimo akiratį, nuo dažnai minimo ne iki galo įgyvendintų Vatikano II susirinkimo mokymo elementų, iki kai kurių specifinių dalykų, kuriuos per pastaruosius pontifikato mėnesius ypatingai akcentuoja popiežius Pranciškus. Naujajame dokumente Sinodo išvados cituojamos 27 kartus, taip pat gana dažnai, 13 kartų, cituojamas Pauliaus VI apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, o žodis „džiaugsmas“ naujame dokumente pavartotas 59 kartus.

Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis praginimas Evangelii gaudium, lyginant su kitais šio žanro dokumentais, yra gerokai didesnės apimties. Italų kalba, panašiai kaip ir keliomis kitomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis, Vatikano leidyklos išleistas oficialus leidimas – tai net 224 puslapių vidutinio formato knygutė. Dokumentas prasideda žodžiais: „Evangelijos džiaugsmas pripildo širdis ir visą gyvenimą tų, kurie sutinka Jėzų“. Dokumentą sudaro įvadas ir penki skyriai, iš viso 288 paragrafai. Šio dokumento tematiką ir tikslus pats Popiežius keliais sakiniais pristato įvadinėje dalyje (16 ir 17 paragrafuose):

„Su malonumu priėmiau Sinodo Tėvų kvietimą parengti šį paraginimą, - rašo Popiežius. Tai darydamas naudojuosi Sinodo darbų turtingumu; be to pasitariau su daugeliu žmonių. Taip pat noriu, kad būtų išreikštas rūpestis, kuris mane įkvepia šiuo konkrečiu Bažnyčios vykdomos evangelizavimo misijos momentu. Yra daug temų, susijusių su dabartinio pasaulio evangelizavimu, kurias būtų galima apsvarstyti. Tačiau atsisakiau išsamiau imtis tų klausimų, į kuriuos reikia atskirai pasigilinti ir nuodugniau išstudijuoti. Taip pat nemanau, kad popiežius turėtų tarti paskutinį žodį ir duoti galutinį atsakymą į visus klausimus, kurie liečia Bažnyčią ir pasaulį. Popiežius taip pat neturėtų užimti vietinių vyskupų vietos svarstant jų vietinių teritorijų problemas. Šia prasme jaučiu būtinumą siekti sveikos decentralizacijos.

Nusprendžiau pasiūlyti kai kurias gaires, kurios galėtų padrąsinti ir vesti visą Bažnyčią į naują evangelizavimo etapą, kupiną dinamizmo ir užsidegimo. Šioje sferoje, remdamasis dogmine konstitucija Lumen gentium, nusprendžiau, tarp kitų temų, plačiau aptarti šiuos klausimus: a) į misiją einančios Bažnyčios reforma; b) pagundos sielovadininkams; c) Bažnyčia suprantama kaip Evangeliją skelbianti visa Dievo tauta; d) homilija ir deramas jos parengimas; e) vargšų socialinė įtrauktis; f) taika ir dialogas visuomenėje; g) misionieriškosios veiklos dvasinė motyvacija“.

Dokumento dalyje apie Bažnyčios reformą Popiežius Pranciškus ragina susigrąžinti pirmapradį Evangelijos naujumą, ieškoti naujų evangelizavimo kelių ir kūrybingų metodų, neįkalinti Jėzaus mūsų nuobodžiose schemose. Kad viskas neliktų taip kaip buvo lig šiol, reikia pastoracinio ir misionieriško atsivertimo. Pranciškus kalba ir apie „popiežystės atsivertimą“, kad ji būtų tokia, kokios nori Jėzus. Minimas ir didesnio vyskupų kolegialumo poreikis. Bažnyčios atsinaujinime nereikia bijoti keisti tuos Bažnyčios įpročius, kurie nėra tiesiogiai susiję su Evangelijos esme, o yra tik susiformavę istorijos tėkmėje.

Turi būti atidarytos visos bažnyčių durys, kad ieškantieji Dievo niekada nesusidurtų su uždarytų durų šaltumu. Taip pat sakramentų durys be rimtų priežasčių neturi būti užtrenktos. Eucharistija, - rašo Popiežius, - turi būti suvokiama ne kaip premija tobuliems žmonėms, bet kaip vaistas ir maistas silpniesiems. Tam reikalingi drąsūs ir išmintingi sielovadiniai sprendimai.

Rašydamas apie Evangelijos skelbėjų tykančias pagundas, popiežius Pranciškus mini individualizmą, tapatybės krizę, uolumo atvėsimą, pilką pragmatizmą, kuris dažnai užvaldo Bažnyčios kasdienybę, taip pat nevaisingą pesimizmą. Tačiau didžiausią pavojų kelia supasaulėjimas, tam tikras dvasinis „mondeniškumas“, pasireiškiantis demonstratyviu liturgijos, doktrinos ir Bažnyčios prestižo gynimu, o ne realiomis pastangomis, kad žmonėms rūpėtų Evangelija. Dievas mus teapsaugo nuo tokios supasaulėjusios Bažnyčios, besidangstančios tariamu dvasingumu.

Toliau kalbėdamas apie krikščioniškąją tapatybę, Popiežius primena, kad Bažnyčia neturi vieno kultūrinio modelio; kad kultūrinis daugiaformiškumas yra jos turtas. Negalima reikalauti, kad visos tautos sektų tuo modeliu, kurį sukūrė Europos tautos tam tikru savo istorijos metu. Popiežius kreipiasi į teologus ir juos ragina širdyje turėti Bažnyčios užduotį skelbti Evangeliją visam pasauliui.

Atskiro dėmesio sulaukė bažnyčiose girdimų pamokslų kokybė. Šiai problemai gana daug dėmesio skyrė ir pernai Vatikane vykusio Sinodo dalyviai. Homilija neturi būti ilga konferencija, nei indoktrinacija ar moralizavimas, bet žodžiai pasiekiantys širdį. Evangelijos skelbimui visada būtinas kantrumas, atvirumas dialogui, gerumas.

Kalbėdamas apie dabartinio pasaulio problemas, popiežius iš Evangelijos perspektyvos kritikuoja dabartiniuose ekonominiuose ir socialiniuose modeliuose vyraujančią galingųjų teisę, dėl kurios prieita iki visiško nesiskaitymo su žmogumi. Popiežius smerkia korupciją, mokesčių nemokėjimą, solidarumo stoką, nepagarbą šeimai ir jos vertybėms. Dalis dokumento skirta Bažnyčios misijoje nuo pat pradžių pabrėžiamam ryšiui tarp evangelizavimo ir teisingumo siekimo, bei iš krikščioniškosios žinios išplaukiančiai taikdarystei, santarvės ir dialogo skatinimui.

Galiausiai dokumentas baigiamas priminimu, kad krikščionys pasaulyje veikia ir skelbia Evangeliją ne iš savęs, bet Šventosios Dvasios skatinami, kad per juos Jėzus nori prisilieti prie žmogaus žaizdų ir jas pagydyti. Kaip visi Bažnyčios dokumentai, taip ir šis popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas baigiamas kreipimusi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Evangelizacijos Žvaigždę. (Vatikano radijas)