Kristus, Visatos Valdovas

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)

BŪTI DRAUGE, mons. Adolfas Grušas

Jėzus miršta, o visi Jį išjuokia ir šaiposi: „Pažvelkite, štai karalius!“ Pamaldieji yra pasipiktinę: „Kas per Dievas, kuris leidžia taip mirti savo išrinktajam?“ Nepatenkinti ir kareiviai bei kiti valdžios žmonės: „Jei esi karalius, išgelbėk save!“

Vis dėlto stebuklas neįvyksta, ir tada natūraliai kyla klausimas: galbūt yra kažkas, dėl ko galima atsisakyti gelbėti savo gyvybę. Iš tiesų taip ir yra: meilė yra svarbiau už gyvybę, ir Viešpats tai įrodo savo paties pavyzdžiu. Jis pasirodo visiems, kaip pasmerktas, bet nenugalėtas karalius. Tai karalius su pašaipiai užspaustu ant galvos erškėčių vainiku, kuris miršta mylėdamas. Tai karalius, kurio mes galime atsižadėti, tačiau kuris niekuomet negalės atsižadėti mūsų…

Budeliai, priėję prie Jo, davė gerti acto… Biblijoje vynas yra meilės simboliu, o actas – jo priešingybe, neapykantos ženklu. Visi nekenčia šio Žmogaus, atmeta Jį. Ko trokšta, ko reikia tiems, kurie žudo, išjuokia ir nekenčia savo karaliaus? Gal jiems reikia galutinio sprendimo ir mirties bausmės? Jiems atrodo, kad taip, tačiau iš tikrųjų šiems žmonėms reikia, kad meilė jiems būtų parodyta iki galo. Dievas priima šias žaidimo taisykles, Jis atiduoda viską, kad tik laimėtų žmogų. Šią Dievo meilę suvokė ir garsiai išreiškė drauge su Jėzumi nukryžiuotas piktadarys, primindamas savo bendrininkui, kad Jėzus kenčia tą pačią bausmę, kaip ir jie.

Dievas mūsų kančioje, Dievas ant to paties kryžiaus kartu su žmogumi, Dievas, toks artimas kiekvienam žmogui kančioje. Jėzus, Dievas Sūnus, eina į mirtį, nes ten eina kiekvienas Dievo vaikas. Tas kuris myli, privalo būti kartu su mylimuoju.

"Jis nieko blogo nėra padaręs,“- šis gražus Jėzaus apibūdinimas, ištrūkęs iš piktadario lūpų, yra nepaprastai skaidrus, paprastas ir tobulas. Jėzus niekam niekada nieko blogo nėra padaręs, iš Jo sklido vien tiktai gėris. Iki paskutinio atodūsio Jis rūpinosi ne savimi, o tuo, kuris merdėjo šalia ir kreipėsi, kabindamasis į Jėzų, kaip į paskutinę viltį: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“ Jėzus ne prisiminė jį, o padarė kur kas daugiau: pasiėmė maldaujantį piktadarį drauge su savimi. Jėzus pasielgė taip, kaip anksčiau apibūdino save: Jis, tarsi ganytojas, užsidėjo ant pečių paklydusią ir surastą avelę, kad parneštų ją namo, į Dievo karalystę. Viešpaties pažadas piktadariui - „šiandien su manimi būsi rojuje“ - skamba, kaip begalinės vilties žodžiai kiekvienam iš mūsų.

Mūsų istorija, mūsų pasaulio logika yra paženklinta atstūmimais, atsiribojimais, sienomis ir skrupulingai saugomais interesais. Dievo karalystėje svarbiausia priėmimas, priglaudimas, svetingumas… ir meilė.

Piktadarys ant kryžiaus neturėjo kuo didžiuotis, tačiau Dievas žvelgia ne į nuopelnus. Galvažudis nepasižymėjo jokiomis dorybėmis, tačiau Dievas nežiūri į dorybes. Jis pirmiausia mato maldaujančio skurdą, vargingumą, taip, kaip tėvas ar motina žvelgia į savo vaiko skausmą ar poreikius.

„Būsi su manimi“… Išganymas nėra mūsų nuopelnas, bet Dievo dovana. Todėl jei pirmasis į dangaus karalystę žengė šis surizgusio gyvenimo žmogus, kuris, tačiau, sugebėjo įsitverti į nukryžiuotą Meilę, tai reiškia, kad dangaus karalystės vartai visada yra atviri kiekvienam, kuris, nežiūrint savo praeities, pripažįsta Jėzų savo meilės ir skausmo kelionės draugu.

Tai ir yra geroji Jėzaus Kristaus Naujiena…