Kodėl misionieriai lieka ir pavojaus sąlygomis?

Lapkričio 14 dieną Kamerūne buvo pagrobtas prancūzų kunigas misionierius t. Georges Vandenbeusch. Beveik nėra abejonių, kad už pagrobimą yra atsakinga islamistinė teroristinė organizacija Boko Haram.

Prancūzų spauda pateikė nemažai detalių apie pagrobtąjį. Spontaniškai surengtame maldos vakare už t. Vandenbeusch lapkričio 14-ąją, vos tik pasklidus žiniai apie jo pagrobimą, Saint-Jean-Baptiste à Sceaux bažnyčia, esanti viename iš Paryžiaus priemiesčių, buvo pilna: kunigas čia darbavosi iki išvykimo į Kamerūną.

Į misijas 42 metų t. Vandenbeusch išvyko kaip „Fidei donum“ kunigas. „Fidei donum“ yra tarsi mainų tinklas: kunigai, vienuoliai ar pasauliečiai vyksta laikinoms misijoms, kurios vis dėlto gali trukti ir keletą metų, susitarus juos siunčiančiam ir priimančiam vyskupams.

Kaip pranešė prancūzų valdžia, t. Vandenbeusch buvo perspėtas, kartu su kitais prancūzų piliečiais, apie augančią grėsmę, tačiau nusprendė pasilikti su parapijiečiais. Pažvelgus plačiau, tai anaiptol nėra vienintelis ar išskirtinis pavyzdys: kunigai ir misionieriai dažnai lieka su savo parapijiečiais, nors turi galimybę išvažiuoti.

Prancūzų dienraščiui „le Figaro“ t. Jean Forgeat, atsakingas už „Fidei donum“ tinklą Prancūzijoje, komentavo, jog „kunigai lieka su žmonėmis, nes atkeliavo tarnauti. Išvykti ar likti? Greičiau likti. Mes juos visada paraginame būti atsargiais. Kai pavojus iš tiesų yra artimas, paskelbtas, mes rekomenduojame saugotis“.

Kaip dienraščiui komentavo t. Guy Vuillemin, Afrikos misionierių kongregacijos, kuri dar vadinama „Baltųjų Tėvų“ kongregacija, provincijos Prancūzijoje vyresnysis, „misionierius susiriša su vietiniais žmonėmis. Jei šie žmonės atsiduria pavojuje, su jais yra liekama. Tai ištikimybė. Neišvykstama tada, kai tiems žmonėms, kuriems atvykstama tarnauti, pasidaro sunku! Kai pavojus iš tiesų yra realus, mes patariame misionieriams susiburti, nelikti vieniems. Mes taip pat pasakome, kad jie sprendžia ar likti, ar ne. Jei jie įvertina, kad likus grės tikra mirtis, mes patariame išvykti ir niekas dėl to nepriekaištaus. Bet vis dėlto pats misionierius priima paskutinį sprendimą. Dažnai jie žino, kad jų buvimas teikia pasitikėjimą, drąsą žmonėms, tad nusprendžia likti. Mes nesame tarptautinė įmonė ar kokios nors organizacijos funkcionieriai. Mes esame Kristaus liudytojai, tarnaujantys žmonėms, kurie kenčia: ką jie darytų, jei jų „ganytojas“ išvyktų? Mes esame ten dėl jų, o ne dėl mūsų pačių“.

Katalikiškas dienraštis „la Croix“ cituoja Sirijoje, Homso mieste, kuriame nuolat vyksta kovos, esantį keturiasdešimtmetį jėzuitą Ziad Hilal: „kai situacija pablogėjo ir vyresnysis paklausė ką žadu daryti, atsakiau, kad „paskutinis uždarysiu šias duris“. Jis gerbė mano sprendimą. Buvo kalbama apie mano ištikimybę žmonėms, pas kuriuos buvau siųstas. Blogis yra visur aplink, tačiau žinau, kad Dievas mūsų neapleidžia. Esame misijoje, kuri siekia toliau už mus. Žinoma, galiu būti pagrobtas ar nužudytas. Tačiau jaučiu negalįs palikti žmonių pražūčiai“.

Apie penki tūkstančiai prancūzų, rašo „le Figaro“, šiuo metu tarnauja katalikiškoms bendruomenėms už šalies ribų: kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai. Ne vienas iš jų dirba rizikingomis sąlygomis. (Vatikano radijas)