Francesco Follo. Dalinimasis nematerialiu turtui nenuskurdina, priešingai, abipusiškai turtina

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) 37-ojoje sesijoje pasisakė Šventojo Sosto delegacijos vadovas monsinjoras Francesco Follo, kuris kalbėjo apie keletą aspektų, kurie turi turėtų būti įtraukti į ilgalaikį UNESCO veiksmų planą.

Valstybė, kurią senieji graikai aprašė kaip „miestą“, susideda iš kelių kartų: vaikų, suaugusių, senų, mirštančių. Jie ne tik egzistuoja vieni šalia kitų, bet taip pat yra susaistyti normatyvinių ryšių, jie turi pareigas ir užduotis vieni kitų atžvilgiu. Pirmutinė užduotis, kuri susieja vieną žmogišką būtybę su kita, yra bendrojo gėrio siekimas.

Šios svarbios prielaidos kontekste monsinjoras Follo kalbėjo pirmiausia apie ugdymą dalinimuisi. Pirmiausia galima pabrėžti, kad didžiausi uždaviniai mieste ar valstybėje turi tekti tiems, kurie yra turtingiausi. Turtingiausi ne (vien) pinigais, bet kultūra ir žinojimu, mokėjimu išskirti bendrąjį gėrį. Šia prasme turtingas žmogus yra tas, kuris perėmė praeities paveldą: istoriją, žinojimą apie gerus ir blogus pavyzdžius. Jis gali dalintis savo turtu, kad ir kiti, kaip jis pats, lengviau pasiektų laimę.

Dalinimasis nematerialiu turtu nenuskurdina, priešingai, abipusiškai turtina. Ir priešingai, atsisakę dalintis tuo, ką mums davė turtingi žmonės, gyvenę prieš mus – tėvai, mokytojai, patarėjai – suklupsime. Kultūra, sugyvenimo menas, meilė bendram gėriui, meilė išminčiai: visa tai mirs, jei tai laikysime tik sau. Šventasis Sostas remia UNESCO darbą perduodant ir dalinantis kultūra.

Kita monsinjoro Follo paliesta tema buvo jaunuolių indėlis. Būtent jaunuoliai yra tie, kuriems perduodamas kultūrinis paveldas. Tiek jauni, tiek seni kartu kuria tautų ateitį. Jauni, nes jie neš ant savo pečių ateitį, o seni, nes perduoda savo patirtį ir išmintį.

Jaunuoliai yra nepaprastas bendrojo gėrio resursas, su savo socialiniu ir kultūriniu įsipareigojimu. Dėlto tik liūdnesnis jaunimo įtraukimas, dažnai prievartinis, į visur planetoje vykstančius karus.

Reikia klausytis jaunuolių balso ir jų idealizmo, jų troškimo gyventi geresniame pasaulyje, taikiame ir teisingame. Jų lūkesčiai, jų energija, jų protas yra naujos taikos kultūros ir vystymosi fermentas. Jaunuoliai yra ypač pajėgūs gyventi meilėje ir solidarume su savo broliais žmogiškume, be diskriminacijos. Dėlto Šventasis Sostas stipriai remia UNESCO programas jaunuolių atžvilgiu.

Monsinjoras Follo taip pat kalbėjo apie dialogą, apie komunikaciją bendruomenės viduje. Reikia pasakyti, kad nors mes visi susitinkame savo mieste, tačiau nuolatos sprendžiame komunikacijos problemas. Tai rodo, kad mums jos trūksta, kad komunikacija yra pavojuje. Plepėti yra lengva, tačiau nelengva iš tiesų kalbėtis. Vis tik žmogus yra gyvūnas, kuris turi žodį ir kurio prigimtis yra politiška, skirta sugyvenimui su kitais.

Reikia kurti sąlygas, kuriose visi galėtų susikalbėti su visais. Mieste yra daug kalbų, bet turi egzistuoti kalba, suprantama visiems. Todėl reikia dialogo ne tik tarp kartų, bet ir tarp kultūrų. Ir čia Šventasis Sostas pilnai remia UNESCO užsibrėžtus siekius.

Žodį „komunikacija“ reikia sieti su žodžiu „bendruomenė“. Nes jei galime susikalbėti, tai todėl, kad priklausome žmonijai, kad esame metafiziškai lygūs. Tačiau to savaime nepakanka. Turime ir gyventi kartu. Nesame pasmerkti egzistuoti bendruomenės viduje, tačiau esame tokie, kad galime žmogiškai gyventi kartu, kurdami sąlygas, kad tas buvimas kartu taptų vis laimingesniu. Jaunuolių socialinė įterptis, skurdo panaikinimas, tvari plėtra padeda visų miesto, visų valstybės gyventojų laimei. Visi kartu sudaro tai, kas vadinama „socialiniu kūnu“: su praeitimi ir su ateitimi. Praeities paveldas nėra vien mirusi raidė, jis skleidžiasi dabartyje ir ateityje. Tai vadiname „gyvąja tradicija“, kuri perduodama iš kartos į kartą.

Paskutinis Šventojo Sosto delegacijos vadovo paminėtas akcentas: ugdymas, miesto gyvenimas, taika ir kiti rūpesčiai duos vaisių tada, jei bus dvasiniai, jei taps platesnio ir gilesnio prasmės ieškojimo dalimi. Dvasinis gyvenimas nėra pavienių privilegija, tačiau prieinamas visiems. Dvasinis gyvenimas taip pat turi socialinę dimensiją. Čia kalbama apie religines tradicijas, apie suvokimą, kad pasaulis yra daugiau nei žmonių dirbama žemė, nei jų techninės ir ekonominės sąvokos. Pasaulis taip pat transcendencijos patirtis, kuriai visuomenės turi išlikti atviros. (Vatikano radijas)