Palaimintąja paskelbta Marija Teresė Bonzel, meilės ir maldos apaštalė
Lapkričio 10 dieną Paderborno mieste, Vokietijoje, vyko Marijos Teresės Bonzel beatifikacija.
Naujoji palaimintoji gimė 1830 m. rugsėjo 17-ąją, Šv. Pranciškaus stigmų gavimo dieną
Olpe, Vestfalijoje, Paderborno vyskupijoje. Jau kitą dieną buvo pakrikštyta Reginos
Kristinos Vilhelminos vardu. Jos turtinga šeima buvo viena kilmingiausių katalikiškų
šeimų vyskupijoje, tėvų pavyzdžiu maldos gyvenimas nuo mažens buvo dalis jos krikščioniškos
formacijos. Kelne baigusi Uršuliečių kolegiją, ji norėjo pasišvęsti Dievui, tačiau
motina ilgai nesutiko. Nemažai sunkumų, tarp jų ir širdies liga, kliudė Marijai Teresei
įvykdyti šį pasiryžimą, kol galiausiai su keliomis bendramintėmis ji nutarė įsteigti
vienuolinį institutą, pritaikant Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulą. Taip 1863
m. gimė Nuolatinės Adoracijos Neturtingųjų pranciškonių seserų kongregacija, kurios
vyresniąja Bonzel buvo iki pat mirties, 1905 m. vasario 6 d. Tuo metu Vokietijoje
jau buvo 870 seserų, gyvenančių 71 vienuolijos namuose, o Amerikoje 700 seserų, gyvenančių
42 namuose.
Sesuo Marija Teresė gyveno maldos ir meilės dvasia, jos dvasingumui
būdingas ypatingas atsidavimas Dievo Apvaizdai, ypač išbandymuose ir ligose. Ją dažnai
buvo galima matyti klūpančią koplyčioje adoruojant. Motiniška meile ji supo vaikus
koledže ir už jo ribų, rūpinosi, kad baigę koledžą jaunuoliai įsitvirtintų visuomenėje.
Pasak kardinolo Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto, motinos
Marijos Teresės Bonzel beatifikacija tai Dievo Apvaizdos dovana vyskupijai, seserims
ir miestui. Naujoji palaimintoji rodo, kad Jėzaus žodžiai rado jos širdyje pasiryžimą
įgyvendinti meilės ir šventumo darbus. Evangeliniai patarimai apie neturtą, skaistybę
ir klusnumą, kurie apibendrina palaiminimus, leidžia pilnai pasišvęsti ir tapti meilės
apaštalu visais laikais ir visose vietose. Be to, tai yra svertai, leidžiantys pasišventusiems
tobulėti, siekti šventumo.
Kalbėdamas apie sesers Marijos Teresės Bonzel pavyzdį,
kuris ir mus kviečia šventumui, kardinolas Amato pacitavo popiežiaus Pranciškaus Visų
šventųjų iškilmės dieną pasakytus žodžius: „šventieji nebuvo superžmonės, jie negimė
tobuli. Tai buvo asmenys, kurie prieš pasiekdami dangaus šlovę, gyveno normalų gyvenimą,
su džiaugsmais ir skausmais, su nuovargiu ir viltimi. Tačiau kai pažino Dievo meilę,
jį sekė visa širdimi, besąlygiškai, neveidmainiaudami: atidavė savo gyvenimą dėl kitų,
iškentė kančias ir priešiškumą be neapykantos, atsakė į blogį gerumu, skleisdami džiaugsmą
ir taiką”. Naujoji palaimintoji mums primena, kad šventumas nėra kelių išrinktųjų
privilegija, tačiau visų siekiamybė. Krikštas visiems suteikia antgamtiškų tikėjimo,
vilties ir meilės jėgų, kurios leidžia mums augti ir brandinti krikščionišką tobulumą,
diena iš dienos pasikliaujant dieviška malone. (Vatikano radijas)