„Tikėjimas persekiojimo metu. Laiškas iš Irako Vakarų krikščionims“

Kaip mes galime išgyventi tikėjimą, kai labai sunku? Ką mes galime padaryti dėl tų, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo? Klausti šių klausimų reiškia klausti apie tai, ką reiškia tikėjimas. Kad galėtų kalbėti apie tikėjimą persekiojimo laikais, krikščionys iš tiesų turi pažinoti savo tikėjimą, rašo arkivyskupas irakietis Amel Shamon Nona, Mosulo katalikų chaldėjų arkivyskupas, kreipimesi, pavadintame „Tikėjimas persekiojimo metu. Laiškas iš Irako Vakarų krikščionims“.

Kai 2010 metais buvau paskirtas Mosulo chaldėjų vyskupu, žinojau, kad atvyksiu į miestą, kuriame saugumo situacija yra ekstremali ir kritiška. Daug krikščionių jau buvo nužudyta ir daug kitų buvo priversti palikti vyskupiją. Brutali prievarta atėmė gyvybę iš kunigo ir vyskupo, mano pirmtako, - rašo ganytojas.

Atvykau į Mosulą 2010 sausio 16-ąją. Kitą dieną vėl prasidėjo krikščionių žudynių serija, pradedant nuo tėvo vieno jauno krikščionio, su kurio meldžiausi kartu bažnyčioje. Daugiau nei dešimt dienų teroristai kasdien nužudydavo vieną ar du žmones. Tikintieji paliko miestą, ieškodami prieglobsčio mažuose miesteliuose ar vienuolynuose. Beveik pusė iš jų sugrįžo. Ką galime padaryti dėl jų? Ką galima padaryti dėl tų, kurie gyvena persekiojimo sunkumuose?

Šie klausimai nedavė man ramybės, versdami atrasti teisingą kelią, kad galėčiau tęsti savo misiją. Atsakymą radau savo vyskupiškame moto: viltyje. Padariau išvadą: persekiojimų metu turime būti pilni vilties. Todėl likau mieste, sustiprintas viltyje, kad suteikčiau viltį likusiems tikintiesiems.

Ar to pakanka? Ne. Tai būtina pradžia, bet to nepakanka. Reikia kažko daugiau. Apaštalas Paulius primena, kad viltis yra susijusi su meile, o meilė su tikėjimu. Tad likti su persekiojamaisiais reiškia teikti jiems viltį meilėje ir tikėjime. Kaip gauti šį tikėjimą? Aš pradėjau savęs klausti, kaip mūsų tikintieji išgyvena savo tikėjimą, kaip jį praktikuoja sunkiomis kasdienos sąlygomis? Supratau, kad be galo svarbu yra tikras savo tikėjimo pažinimas.

Suprasdami ką reiškia būti krikščionimi, atrandame būdą suteikti prasmę persekiojamojo gyvenimui ir atrasti jėgų jam ištverti. Žinoti, kad gali būti nužudytas kiekvienu metu, namuose, gatvėje, darbe ir nepaisant to išlaikyti gyvą ir aktyvų tikėjimą, tai yra tikras iššūkis.

Laukdami mirties, kam nors grasinant mus nušauti bet kuriuo momentu, mes turime žinoti kaip gyventi gerai. Didžiausias iššūkis būnant persekiojamu dėl tikėjimo yra pažinti savo tikėjimą tokiu būdu, kad jį išgyventum nuolatos ir pilnai, kad ir tą trumpą laiką, kuris mus skiria nuo mirties.

Mano siekis, - tęsia arkivyskupas, - pabrėžti, kad krikščioniškas tikėjimas nėra abstrakcija, racionali teorija, tolima kasdieniam gyvenimui, priešingai, būdas atskleisti jo giliausią prasmę, kaip apreikšta Įsikūnijime. Kai žmogus atras šią galimybę, jis ištvers viską ir padarys viską, kad išsaugotų šį atradimą, net jei tai reikštų mirtį.

Kai laisvėje nuo persekiojimų gyvenantys žmonės klausia, ką galėtų padaryt, jo atsakymas, anot chaldėjų ganytojo, yra prašymas būti jų balsais, būti solidariais, tačiau labiausiai - giliau išgyventi savo tikėjimą, apkabinant kasdienybę. Žinojimas, rašo jis, kad šiame pasaulyje yra žmonių, kurie persekiojami dėl jų tikėjimo, turėtų jums, kurie gyvenate laisvėje, būti perspėjimas būti geresniais, stipresniais krikščionimis, ir savo gyvenimo visuomenėje sunkumus išgyventi su tikėjimu. Visur reikia krikščionių, kurie išgyventų savo tikėjimą su jėga ir džiaugsmu, kad ir kitiems duotų tikėjimo drąsą.

Mes esame aukos ir kenčiame nuo rankos fundamentalistų, kurie atvyko iš tolimų kraštų kovoti su tais, kuriuos jie laiko netikėliais, krikščionimis, pateisindami tai tuo, kad jų broliai persekiojami kituose kraštuose. Jų reakcija yra nužudyti kitus. Mūsų reakcija turi būti didesnė meilė, vienybė, parodant tikrąjį gyvenimo vaizdą, kurio išmokė Jėzus Kristus. Svarbu atsilaikyti prieš didžiąją pagundą mesti krikščionišką kelią, iš persekiojamųjų tapti persekiotojais. (Vatikano radijas)