XXXI eilinis sekmadienis

Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. (Lk 19,1-10)

IŠGANYMAS MŪSŲ NAMUOSE, mons. Adolfas Grušas

Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis, nori pamatyti Jėzų…

Jam nepakanka girdėtų gandų apie Jėzų, negana turgaus aikštės lygio paskalų ar pasakojimų tų, kurie teigia viską labai gerai žinantys. Evangelistas Lukas, kita vertus, taip pat nepatenkina mūsų smalsumo ir nepasakoja, kas buvo tokio Zachiejaus troškimo priežastimi. Aišku viena: tai nebuvo paprastas smalsumas, kuris užklumpa minias, apsilankius kokiai nors garsenybei.

Žinia pasitvirtino: Jėzus atkeliauja į Jerichą. Jį supa iš įvairaus plauko smalsuolių sudėta minia, nemaža dalis jų keliauja kartu su Mokytoju. Deja, Zachiejus negali matyti Viešpaties, nes yra mažo ūgio. Taip kartais atsitinka ir mums: širdyje turime daug didingų troškimų, svajonių ir lūkesčių, o paskui pasitenkiname mažais dalykais,- kažkas nepasiseka, susiduriame su kliūtimis ar paprasčiausiai praleidžiame progą, neišnaudojame tam skirto laiko. Nenuostabu, kad tada ir mūsų troškimai sumenksta.

Tačiau Zachiejus elgiasi kitaip. Vieną kartą pasiryžęs jis eina iki galo. Nebijodamas prarasti įvaizdžio, muitininkų viršininkas užsiropščia į pakelėje augantį šilkmedį. Zachiejus nebijo pasirodyti juokingu, nesigėdija daryti to, kas nesuderinama su jo socialiniu statusu. Jo troškimas yra aiškus, ir jo ūgis negali sulaikyti nuo susitikimo su Mokytoju.

Jėzus yra čia pat… Jis eina lėtai, apsuptas tūkstančių rankų, besistengiančių paliesti jo drabužius, ieškančių pagydymo, maldaujančių pagalbos. Visi šaukia, išliedami ant Viešpaties savo skausmą, savo menkumą, savo vargus.

Staiga šioje maišatyje, apsuptas minios, Jėzus sustoja, pažvelgia aukštyn ir Jo akys susiduria su Zachiejaus žvilgsniu. Jis, muitininkų viršininkas, turtuolis, užsilipęs į šilkmedį, kad galėtų pamatyti Jėzų, dabar jaučiasi atrastas, ištrauktas viešumon. Jo širdį pasiekė tas žvilgsnis, kuris nuo šios akimirkos pakeis visą gyvenimą.

Daug kartų klausiau savęs: ką Zachiejus išvydo tose akyse?

Daug kartu troškau, taip, kaip Zachiejus, pažvelgti į Jėzaus akis.

Žinau tik viena: po šio žvilgsnio niekas Zachiejaus gyvenime neliko taip, kaip buvę.

„Zachiejau, greit lipk žemyn. Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose,“- ištarė Jėzus. Tai nuostabiai gražūs žodžiai. Jėzus neprašė Zachiejaus atsivertimo, nereikalavo, kad jis viešai išpažintų savo kaltes, neprašė, kad Zachiejus keistų savo gyvenimo būdą. Visų pirma Jėzus prašosi įleidžiamas į jo namus, parodo, kad vertina svetingumą ir pats trokšta būti su Zachiejumi.

Tik įsivaizduokime, kaip Jėzus įeina į muitininkų viršininko namus ir juos randa tokius, kaip jie buvo palikti. Zachiejus nesitikėjo, kad Jėzus ateis pas, jį ir skubant nebuvo laiko jų tokiai ypatingai progai sutvarkyti, išvalyti ir papuošti. Jėzus nereikalauja nieko ir žengia į Zachiejaus namus tokius, kokie jie yra. Mokytojas ateina pas mus tokius, kokie esame ir kur esame, įeina į mūsų nevykusias gyvenimo istorijas, į mūsų išgyvenimus, į mūsų menkumą ir trapumą, į neištesėtus pažadus. Jis ateina į mūsų santykių griuvėsius, kad padėtų mums viską sutvarkyti.

Viešpats nori įžengti į mūsų namus ir į mūsų gyvenimus tokius, kokie jie yra. Tik mes Jį vis verčiame laukti prie durų ar net nesuprantame, kad Jis yra ten.

Jėzus nori būti pakviestas, pats siūlosi ateiti pas mus, nes nori pasakyti mums labai svarbų dalyką: „Šiandien į šiuos namus atėjo išganymas“.

O mes vis laukiame, svajodami, kaip būtų gražu pažvelgti į Jėzaus akis, nesuprasdami, kad išganymas mums yra skirtas jau šiandien…