Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo Mišių Antakalnio kapinėse homilija
Vėlinių dieną vykstame į kapines prisiminti mūsų brangius artimuosius, žmones, kurie
jau iškeliavo į amžinybę. Uždegame žvakes, kad mūsų sukalbėtos maldos įgautų matomą
ir kurį laiką išliekantį pavidalą. Tačiau mirties slėpinys neapsiriboja viena diena
metuose, neapsiriboja kapinių teritorija.
Ši diena ne tik byloja apie mirtį,
bet ragina mus giliau apmąstyti ir branginti gyvybės dovaną. Tai dovana, kurią reikia
gerbti ir puoselėti dėkingumą už ją. Šiandien ne vienam atsinaujina skausmas dėl staiga
užgesusių gyvybių – nelaimėse ir avarijose žuvusių. Negalime pamiršti tų, kurie dėl
įvairiausių ligų praranda viltį ir pakelią ranką prieš save, – melskime Dievo Gailestingumo
jiems, bet dar labiau melskime, kad šis proto aptemimo debesis išsisklaidytų ir kiekviena
gyvybė būtų branginama. Mūsų visuomenėje dažnai kėsinamasi ne tik į savo gyvybę, bet
ir kitų. Terorizmas pasaulyje paima vis daugiau gyvybių, o dar didesnis kiekis gyvybių
nutraukiamos dar motinos įsčiose. Nebranginant gyvybės dovanos, vis dažniau pradedame
mąstyti ir apie eutanaziją, vadinamą „padėjimu nusižudyti“ ir morališkai tam prilyginamą.
Ligonių kančias privalome kuo labiau palengvinti, bet turinčius fizinę ar psichinę
negalią turime mylėti ir globoti, branginti jų gyvybes; ypač tuos, kurie pasijunta
našta artimiesiems, savo meile apsupti, o ne žudyti. Už tuos, kurie šiais būdais iškeliavo,
šiandien pasimelskime. Bet melskimės ir už tuos, kurie prisideda prie šitų gyvybės
nutraukimų, kad atsivertę patirtų Dievo Gailestingumą ir ramybę. Melskime ir už mūsų
visuomenę, kad tikrai išmoktume branginti ir saugoti gyvybės dovaną.
Mūsų tikėjimas
mums liudija, kad Kristuje mūsų tarpusavio santykis su mirtimi nenutrūksta, tik pakeičia
pavidalą. Šiais Tikėjimo metais, išpažindami „šventųjų bendravimą“, mes išpažįstame
ne tik savo santykį su mirusiaisiais, bet ir santykį tarp visų pakrikštytųjų. Gyvieji
prisimename mirusiuosius maldoje, palaikome tą meilės ryšį su tais, su kuriais pasidalinome
dalį šios žemiškos kelionės, ar su tais, kurie čia gyveno prieš mus ir kurių nuopelnais
mes džiaugiamės. Su dėkingumu prisimename savo prosenelius, kurie perdavė mums gyvybės
dovaną; dėkojame už tuos, kurie paguldė galvas, kad mes galėtume džiaugtis laisvės
dovana; dėkojame už tuos, kurie savo gyvenime puoselėjo savo talentus ir paliko mums
daugybę darbų – mokslinių ir meninių, bei įvairiausiai pasitarnavo visuomenei. Su
jais visais mes turime ryšį, už kurį esame dėkingi. Tie, kurie jau pas Viešpatį, mus
užtaria iš ten, o mūsų maldos padeda tiems, kurie dar nepasiekė palaimos pilnatvės.
Mirusieji
tarpusavyje džiaugiasi Viešpaties bendryste, tobulos meilės apsuptimi. Bet ir mūsų
tarpusavio santykis, santykis tarp gyvųjų, yra dalis šventųjų bendravimo. Mūsų bendrystė
kyla iš nemirštančio meilės ryšio, kurį puoselėjame santykyje su Dievu ir mūsų tarpusavio
santykiuose.
Vienas šeimos draugas, Vincas, giliai tikintis žmogus, kurį galima
drąsiai vadinti Kristaus mokiniu, misionieriumi, kuris šiais metais mirė, senatvėje
daugiau mąstė apie mirtį ir paliko mums savo pamąstymą. Jis rašė:
Amžinasis
gyvenimas? Kur jis slypi? Kada jis prasidės? Ilgai mąsčiau apie amžinąjį gyvenimą,
žinodamas, kad jau nedaug man liko gimtadienių. Daugiausia kalbėdavau apie amžinybę
kaip apie „pomirtinį gyvenimą“, „gyvenimą po mirties“. Bet sendamas ėmiau vis mažiau
domėtis „pomirtiniu gyvenimu“. Man atrodė bergždžia rūpintis rytojumi, ateinančiais
metais, būsimu dešimtmečiu ar net amžinybe. Galvoti, kas man atsitiks po mirties,
atrodė tarsi blaškymasis. Juk jei neabejotinas mano gyvenimo tikslas yra amžinybė,
tai ji turi būti pasiekiama tiesiog dabar, čia, kur esu, nes amžinasis gyvenimas yra
gyvenimas Dieve ir su Dievu. O Dievas yra ten, kur aš esu, čia ir dabar.
Didysis
dvasinio gyvenimo – gyvenimo Dieve – slėpinys, kad neturiu laukti jo kaip ateities,
kaip to, kas įvyks vėliau. Jėzus sako: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“.
Tad amžinasis gyvenimas yra šis Dievo apsigyvenimas. Tai veiklus Dievo buvimas pačioje
mano esaties šerdyje – Dievo Dvasios judėjimas manyje – tai jis man teikia amžinąjį
gyvenimą.
Bet kaip suprasti gyvenimą po mirties? Jei aš gyvenu bendrystėje
su Dievu, jei priklausau Dievo saviesiems, Jo namiškiams, jau nebėra jokio „prieš“
ir „po“. Mirtis jau nebėra skiriamoji riba. Mirtis prarado galią tiems, kurie priklauso
Dievui, nes Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Paragavę džiaugsmo ir ramybės,
kylančių iš Dievo meilės glėbio, žinome, kad visa yra gera ir bus gera. Jėzus sako:
„Nebijokite. Aš nugalėjau mirties galybes... ateikite ir gyvenkite su manimi. Žinokite,
kad ten, kur aš esu, yra Jūsų Dievas“.
Jei amžinasis gyvenimas yra tikrasis
mūsų tikslas, jis nėra tolimas. Tai tikslas, kuri galime pasiekti dabar.
Broliai
ir seserys, kartu su Viešpatyje gyvenančiu Vincu, mes turime branginti šį santykį,
turime jį ugdyti kasdien. Gėlės nuvysta, žvakės užgęsta, bet meilė ir mūsų santykis
su Kristumi išlieka. O Kristuje mirtis nugalėta. Todėl labiausiai galima priartėti
ir padėti savo mirusiesiems, sustiprinant ir puoselėjant kasdienį mūsų santykį su
Kristumi Jėzumi – maldoje, o ypač šv. Mišių aukoje. Šiandien, jungdamiesi šioje Mišių
aukoje už mirusius, semkimės ir mes paguodos ir stiprybės, artimo meilės bei dėkingumo
už gyvybės dovaną iš amžinojo gyvenimo šaltinio.