Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. (Mt 5,1-12a)

MŪSŲ ŠVENTIEJI

Kasmet Bažnyčia mums duoda galimybę stabtelti ties visų šventųjų asmenybėmis, prisiminti jų gyvenimus. Drauge mums, tikintiesiems – tai pretekstas susimąstyti, daugiau melstis, palyginti savo ir jų gyvenimus. Žinoma, šventieji yra žmonės, jau pasiekę Dievo artumą, ir mes suvokiame juos, kaip tikėjimo didvyrius, galingus tarpininkus pas Dievą, kurie gali užtarti mus, prašančius reikalingų malonių.

Drauge šiandien tenka užduoti ir vieną esminį klausimą: kodėl jie yra šventieji? Kodėl juos taip vadiname ir gerbiame, kaip šventuosius? Galų gale: ką reiškia – būti šventu? Esu įsitikinęs, kad kasmet šia proga mes mėginame bent kiek širdyje priartėti prie šventųjų, stengdamiesi įžvelgti tai, kas jų gyvenime mums yra labiausiai artima, neapsiribodami tuo, ką matome šventame paveikslėlyje, statuloje ar gražiai sudėliotoje biografijoje. Norėtųsi geriau suprasti šventųjų gyvenimus, pajausti, kas juos priartina prie mūsų, ir pamėginsiu tai padaryti „negatyvia“ prasme, tai yra kalbėti ne apie tai, ką reiškia - būti šventu, bet apie tai, kas neturi šventumo požymių.

Gal bene labiausiai išgyvename momentą, kuomet į altorių garbę iškeliami žmonės, kuriuos patys pažinojome. Ir vis dėlto: nors ir turėjome galimybę paspausti ranką naujiems šventiesiems, kaip kad Jonui Pauliui II – jam ar Motinai Teresei iš Kalkutos, kažin ar pasakytume, kad tada jautėmės prisiliečią prie šventųjų, nors, be abejo, žinojome, kad susidūrėme su didžiais žmonėmis, ir drauge tokiais pat, kaip ir mes patys.

Taigi, kas nereiškia – būti šventais? Visų pirma tai nereiškia buvimo tobulais: nei charakterio, nei elgesio atžvilgiu. Šventieji nebuvo tobuli ir niekada savęs tokiais nelaikė. Tai nereiškia romumo ir nuolankumo, nes priešingu atveju karšto būdo Jeronimas ar daugeliui nepasitikėjimą kėlęs Tėvas Pijus jokių būdu nebūtų buvę paskelbti šventaisiais. Tai nereiškia pastovaus rimtumo ir susikaupimo, nes tada Pilypas Neris būtų buvęs bet kuo, tačiau tik ne šventuoju. Tai kartu nereiškia ramybės ir kantrybės, nes ką tada reiktų sakyti apie nerimo ir karšto uolumo kupiną Augustino širdį? Nors atrodytų ir keista, tačiau šventųjų tobulumas nėra netgi absoliuti ištikimybė Kristui. Pakaktų vien prisiminti apaštalą Petrą, kuris pažada savo mylimajam Mokytojui sekti Jį iki kryžiaus ir paskui Jo išsižada… Neverta kalbėti ir apie nuoseklų ištikimybės kupiną gyvenimą, nes Paulius iš Tarso tikrai neliepsnojo meile Bažnyčiai nuo pat savo gyvenimo pradžios. O ką pasakytume apie nepriekaištingą moralinį elgesį, jei, kaip teigia Evangelija, iš Marijos Magdalietės buvo išvaryti „septyni demonai“? Ką jau bekalbėti apie Ignoto Lojolos ar Zebediejaus sūnų, apaštalų Jono ir Jokūbo būdo staigumą…

Norint tapti šventais nereiškia ištisą dieną praleisti maldoje ar užsidaryti tarp vienuolyno sienų, arba bet kuria kaina ieškoti vargingų gyvenimo sąlygų ir atsižadėti visos gyvenimo teikiamo garbės. Priešingu atveju tarp šventųjų nerastume karalių, kunigaikščių, pagaliau, ir popiežių…

Žinoma, bent jau iš pirmo žvilgsnio šiuos išvedžiojimus lengva atremti, sakant, kad neturime žiūrėti į ankstesnį šventųjų gyvenimą, bet į tą, kurį jie gyveno, atradę ir susitikę savo gyvenime Kristų. Vis tiktai manyčiau, kad jų šventumas ir yra didis todėl, kad nėra paneigiamas jų praeities gyvenimas, jų charakteris, temperamentas, elgesio trūkumai ir silpnybės. Nėra abejonės, kad jie padarė didžių darbų, dėl kurių juos prisimename ir gerbiame, tačiau visuomet iškyla pavojus prisiminti tik tą didybę, taip padarant patiems šventiesiems ir sau patiems meškos paslaugą.

Jie yra šventi ir verti pripažinimo todėl, kad juose ypatingu būdu pasireiškė Gailestingumas. Šventieji jį patyrė kiekvieną kartą, kai susitikdavo su Dievo atlaidumu, suteikusiu galimybę pakilti ir pradėti iš naujo ir paskui tokį pat gailestingumą parodyti broliams, kaip atsakymą į iš Dievo gautą malonę ir meilę.

Šventieji tampa mums nepaprastai artimais gyvenimo kelio palydovais, kai geriau suvokiame kasdienybės didybę, paprastų dalykų didvyriškumą, paprastumo išskirtinumą. Mes suprantame, kad šalia mūsų gyvena daugybė šventųjų, kurių niekas niekada neiškels į altorių garbę.

Tokiais šventaisiais galime ir privalome būti mes, ir visų geriausia šį kelią pradėti, suvokiant savo pačių silpnumą, nes mūsų silpnume pasireiškia Dievo galybė, vieno Švento tarp visų šventųjų!…

(Mons. Adolfas Grušas)