“Tradicinių giedojimų“ vakaras Klaipėdoje

Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms, Klaipėdos etnokultūros centras miestelėnus ir svečius, spalio 26 dieną, pakvietė į renginių ciklo „Tradiciniai giedojimai“ vakarą „Išlydime išėjusius: giesme ar romansu?“

Renginio organizatoriai, atliepdami į sparčiai nykstančias šermenų giedojimo tradicijas, kvietė dalyvius kartu pamąstyti apie giedojimo šermenyse prasmę ir grožį. Renginyje dalyvavo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos grigališkojo choralo studija (vadovas V.Budeckis), kuri tą vakarą vadovavo tradiciniams liaudies giedojimams. Renginio vedėjas, kunigas Saulius Stumbra, remdamasis savo atliktų tyrimų rezultatais, kalbėjo apie giedojimo svarbą, apie giesmės prasmę ir grožį. Pristatyti duomenys liudija, jog sparčiai nyksta šermenų giedojimo tradicijos. Krašto tradicijų silpnėjimas gali būti veikiamas keletos priežasčių: šeimos tradicijų stoka – tėvai nebeperduoda savų žinių vaikams, urbanizacija, šiandienis žmogus dažnai jau ir nebežino tradicinių apeigų (todėl lengvai jų atsisako) ir nori komforto, be didelio vargo, greitai ir gražiai pagerbti velionį. Šalia „Liturginio maldyno“ dažnai naudojami neaiškių autorių sudaryti maldynai, kuriuose šalia tradicinių giesmių randame ir neaiškios autorystės kūrybos, kuri naudojama šermenų apeigose.

Kunigas S. Stumbra pabrėžė, jog krikščioniškoje šermenų tradicijoje giesmininkai buvo labai svarbūs. Jie vadovavo giesmėms, vedė maldas, budėjo, kad nebūtų iškraipomos tradicijos. Šiandien, kai giesmininkai yra samdomi, jie praranda dalį savo funkcijų. Taikydamiesi prie laiko sąlygų, nebesaugo tradicijų, jų negina, lengvai įveda naujas tradicijas, atsisako tradicinių šermeninių giesmių, kurios liudija tikėjimą ir viltį, naudoja savo ar kitų parašytas menkavertes dainas-giesmes (romansus), tuo nuskurdindami ir šermenų apeigų kilnumą, tuo pačiu formuoja ir blogą „skonį“ šermenų dalyvių, kurie klausosi tų giesmių kaip privalomų, nes giesmininkas juk žino ką daro.

Žvelgiant teologiniu bei etnologiniu žvilgsniu tai yra didelis praradimas ir griovimas tradicijos, kuri išsaugota šimtmečiais, pačių šiandien griaunama, nebranginama, nors ir yra žodinis bei melodinis tautos paveldas bei Bažnyčios turtas. Reikia budėti, kad šis Bažnyčios ir tautos turtas neišsigimtų, kad būtų perduodamas ateities kartoms per šeimą, per parapijinę bendruomenę, per stiprius bendruomeninius ryšius.

„Tradicinių giedojimų“ vakarai jau penkti metai kviečia miestelėnus, gaivinti, o kartais ir iš naujo atrasti ir mokytis gyventi krikščioniškoje tradicijoje. Drauge sugiedoję „Viešpaties Angelą“ už brangius mirusiuosius, renginio dalyviai skirstėsi pakylėti skambios giesmės ir krikščioniškos vilties vedini.

Kun. Saulius Stumbra