Pranciškus priėmė Popiežiškosios šeimos tarybos plenarinės sesijos dalyvius (+video)

Penktadienį, šiek tiek po vidudienio, Pranciškus audiencijoje priėmė Popiežiškosios šeimos tarybos plenarinės sesijos dalyvius, apie 150 asmenų, kurie šiais metais paminėjo ir Šeimos teisių chartijos 30-ąsias metines.

Savo kalboje asamblėjos dalyviams Šventasis Tėvas pabrėžė kelis šeimos aspektus, pirmiausia tai, kad šeima yra gyvenimo bendruomenė, kuri turi savarankiškumą ir autonomiją. Šeima nėra vien asmenų suma, yra bendruomenė. Tai vieta, kurioje išmokstama mylėti, natūralus žmogaus gyvenimo centras. Ją sudaro asmenys, kurie vienas kita gerbia, myli, kalbasi, aukojasi vienas dėl kito, gina gyvybę. Neperlenkiant galima pasakyti, kad šeima yra pasaulio ir istorijos variklis. Kiekvienas iš mūsų savo asmenybę formuoja šeimoje, augdamas su mama ir tėčiu, su broliais ir seserimis, namų šilumoje. Šeima yra vieta, kurioje gauname vardą, kurioje patiriame rūpestį, intymumą, kurioje išmokstame dialogo meno. Šeimoje asmuo įsisąmonina savo orumą ir, ypač jei auklėjamas krikščioniškai, kiekvieno žmogaus orumą, taip pat ir ligonio, silpno, atstumto. Tai yra „šeima-bendruomenė“, kuri turėtų būti pripažinta kaip tokia, ypatingai šiandien, kai vyrauja individualių teisių gynimas. Todėl verta prisiminti Šeimų chartiją, pasirašytą 1983 metų spalio 22 dieną.

Antrasis aspektas, kurį Šventasis Tėvas pabrėžė, yra tai, kad šeima remiasi santuoka. Laisvos ir ištikimos meilės aktu, krikščionys sutuoktiniai liudija, kad santuoka, kaip sakramentas, yra pamatas, kuriuo remiasi šeima, ir sustiprina sutuoktinių sąjungą bei abipusį dovanojimąsi.

Santuoka yra tarsi pirmasis žmogiškumo sakramentas, kuriame asmuo save atranda ir save atranda santykyje su kitais, santykyje su meile, kuri yra pajėgi priimti ir duoti. Sutuoktinių meilė apreiškia asmens pašaukimą mylėti išskirtinai ir visam laikui, kad išbandymai, aukos, poros ir visos šeimos krizės yra perėjimai augant tiesoje, gėryje, grožyje. Santuokoje atsiduodama be apskaičiavimų, bet rezervo, dalinantis viskuo, dovanomis ir atsisakymais, pasitikint Dievo Apvaizda. Tai yra patirtis, kurios jaunuoliai gali išmokti iš tėvų ir senelių. Tai tikėjimo į Dievą, abipusio pasitikėjimo, gilios laisvės patirtis, šventumo patirtis – nes šventumas yra savęs dovanojimas ištikimai ir aukojantis kiekvienos dienos gyvenime.

Santuokoje yra problemų. Skirtingi požiūriai, pavydas, barniai. Tačiau reikia pasakyti, kad jauni sutuoktiniai niekad neužbaigtų dienos nesusitaikę. Tokiu būdu, po ginčo, po nesusipratimo, po paslėpto pavydo, po nuodėmės Santuokos sakramentas yra atnaujinamas. Susitaikymas gimdo šeimos vienybę. Reikia tai pasakyti jaunuoliams ir jaunoms poroms: nėra lengvas šis kelias, tačiau labai gražus, - sakė Šventasis Tėvas.

Galiausiai popiežius Pranciškus kalbėjo apie du šeimos gyvenimo etapus: apie vaikystę ir senatvę. Vaikai ir seneliai yra du gyvenimo poliai, dažnai pažeidžiami ar užmiršti. Visuomenė, kuri apleidžia savo vaikus ir atstumia senelius pjauna savo šaknis ir aptemdo savo ateitį. Kiekvieną kartą, kai vaikas yra pametamas ir senelis atstumiamas, ne tik įvykdoma neteisybė, tai yra visos visuomenės pralaimėjimas. Rūpintis mažais ir senais yra civilizacijos pasirinkimas.

Sekuliarizuotoje visuomenėje krikščioniškos šeimos yra atpažįstamos iš ištikimybės, kantrumo, atvirumo gyvybei, pagarbos seneliams. Tai liudijimas savo gyvenimu, svarbi evangelizavimo patirtis. Viso to paslaptis yra Jėzaus buvimas šeimoje. Visiems pasiūlykime, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - su pagarba ir drąsa, Evangelijos apšviestos šeimos ir santuokos grožį. Dėmesingai ir jautriai artinkimės prie šeimų sunkumuose. (Vatikano radijas)