2013-10-19 12:57:35

Dvidešimt devintasis eilinis sekmadienis


Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1-8)

MALDA IR TIKĖJIMAS, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Trumpas palyginimas, su kuriuo susiduriame šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgijoje, gali kam nors, kas jau ilgą laiką yra įsivėlęs į teisminius ginčus, sukelti norą palyginti pasakojimą apie nesąžiningą teisėją su mūsų teismų sistema, jos trūkumais ir įvairiomis landomis, kuriomis mikliai pasinaudoja nesąžiningi advokatai. Tačiau tektų juos nuvilti, nes Jėzaus palyginimo tikslas buvo visiškai kitoks. Apie tai aiškiai kalbama jau Evangelijos ištraukos pradžioje: „Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti“.

Vis dėlto esminis klausimas iškeliamas pabaigoje. Jėzus, patvirtinęs, kad, jeigu net nesąžiningas teisėjas ryžosi apginti vargšės našlės teises, tai ir Dievas nepaliks neišklausęs savo tikinčiųjų, galiausiai prideda: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Tai paslaptingas ir nerimą keliantis klausimas, taip, kaip nerimą kelia ir tai, kad palyginime minimas teisėjas ryžosi savo pareigas atlikti tik norėdamas išvengti nemalonumų. Todėl natūralu, kad taip pat ir palyginimo tema (kaip reikia melstis ir nepaliauti) skamba tarsi priekaištas nemažai daliai tikinčiųjų. Taip, kaip teisėjas neatliko savo darbo, nes į jį žvelgė tik kaip į pasipelnymo šaltinį ir nesirūpino teisingumu, taip ir kai kurie tikintieji (jie save tokiais vadina!) nesugeba ar nenori melstis. „Ką tai duoda? Jau ne vieną kartą meldžiausi, tačiau taip ir negavau, ko prašęs…“- tokiais žodžiais paprastai žmonės mėgina pasiteisinti, kodėl jie nebesimeldžia.

Norint į tai atsakyti, kaip tik ir verta prisiminti paskutinius Jėzaus žodžius apie tikėjimą. Jei norime būti išklausyti, privalome melstis su tikru, autentišku tikėjimu, tačiau kažin, ar tikrai visuomet tokį tikėjimą turime. Gal veikiau vadovaujamės žmogiška išmintimi: verta pabandyti, juk blogiau nebus? Tokiu tikėjimu paremta malda, o ir pats tikėjimas tėra tik prietarai, nes Dievas nėra viena galimybė iš daugelio, kamštis užkimšti bet kokiam atsiradusiam plyšiui, kai to neįmanoma padaryti kitomis priemonėmis. Į Dievą kreipiamės visiškai ir besąlygiškai Juo pasitikėdami, žinodami, kad Jis yra rūpestingas ir išmintingas Tėvas. Jis puikiai žino, ko mums reikia, ir nebūtų geru tėvu, jei tuojau pat, betarpiškai, ar ateityje suteiktų tai, kas galiausiai būtų mums nenaudinga ar padarytų nuostolį.

Neveltui Viešpats kalba apie tai, kad Dievas apgins „savo išrinktųjų teises“, tai yra, parodys teisingumą, padarys tai, kas yra teisinga. Mes sugebame prašyti tik to, kas mums atrodo teisinga, tačiau per tikėjimą pasivedame Dievo teisingumui, atsiduodame Jam, priimdami Jo valią net ir tada, kai ji nesutampa su mūsų norais. Kaip tik to mus mokė Jėzus, kviesdamas kalbėti „Tėve mūsų“: „Teesie Tavo valia“. Jis pats to mokė savo asmeniniu pavyzdžiu, kai Getsemanės sode prieš savo kančią meldėsi: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė mano negerta, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“.

Tikroji malda nepasiduoda pagundai mėginti palenkti Dievą savo pusėn, bet skatina žmogų pažvelgti į save Dievo akimis, įsijungti į Dievo planą, kurį Jis turi viso pasaulio ir kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Tikėjimą turintis žmogus yra įsitikinęs, kad tai yra planas, skirtas kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos gerovei. Juk ne ko kito, o aukštesnio teisingumo meldė ir Jėzaus palyginime minima našlė.

Popiežius Pranciškus maldą yra pavadinęs tikėjimo alsavimu. Tikinčiam žmogui melstis yra būtina, nes, jei žmogus nustoja kvėpavęs, miršta. Taip ir žmogus, atmetantis maldą, dūsta savo dvasioje, jam pritrūksta Dievo malonės atnešamo deguonies, jis jau nebesugeba nieko paprašyti: jokios ypatingos dovanos, jokios pagalbos, jokios malonės.

Tada telieka tik vienas prašymas, išsakytas apaštalų lūpomis, kurį prieš porą savaičių girdėjome Šventųjų Mišių metu: „Sustiprink mūsų tikėjimą“…







All the contents on this site are copyrighted ©.