Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti.
Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo
žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo:
'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo
nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu
jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite,
ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų,
kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus
jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk
18, 1-8)
MALDA IR TIKĖJIMAS, Mons. Adolfas Grušas
Trumpas palyginimas,
su kuriuo susiduriame šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgijoje, gali kam nors, kas
jau ilgą laiką yra įsivėlęs į teisminius ginčus, sukelti norą palyginti pasakojimą
apie nesąžiningą teisėją su mūsų teismų sistema, jos trūkumais ir įvairiomis landomis,
kuriomis mikliai pasinaudoja nesąžiningi advokatai. Tačiau tektų juos nuvilti, nes
Jėzaus palyginimo tikslas buvo visiškai kitoks. Apie tai aiškiai kalbama jau Evangelijos
ištraukos pradžioje: „Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet
melstis ir nepaliauti“.
Vis dėlto esminis klausimas iškeliamas pabaigoje. Jėzus,
patvirtinęs, kad, jeigu net nesąžiningas teisėjas ryžosi apginti vargšės našlės teises,
tai ir Dievas nepaliks neišklausęs savo tikinčiųjų, galiausiai prideda: „Ar atėjęs
Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“
Tai paslaptingas ir nerimą keliantis
klausimas, taip, kaip nerimą kelia ir tai, kad palyginime minimas teisėjas ryžosi
savo pareigas atlikti tik norėdamas išvengti nemalonumų. Todėl natūralu, kad taip
pat ir palyginimo tema (kaip reikia melstis ir nepaliauti) skamba tarsi priekaištas
nemažai daliai tikinčiųjų. Taip, kaip teisėjas neatliko savo darbo, nes į jį žvelgė
tik kaip į pasipelnymo šaltinį ir nesirūpino teisingumu, taip ir kai kurie tikintieji
(jie save tokiais vadina!) nesugeba ar nenori melstis. „Ką tai duoda? Jau ne vieną
kartą meldžiausi, tačiau taip ir negavau, ko prašęs…“- tokiais žodžiais paprastai
žmonės mėgina pasiteisinti, kodėl jie nebesimeldžia.
Norint į tai atsakyti,
kaip tik ir verta prisiminti paskutinius Jėzaus žodžius apie tikėjimą. Jei norime
būti išklausyti, privalome melstis su tikru, autentišku tikėjimu, tačiau kažin, ar
tikrai visuomet tokį tikėjimą turime. Gal veikiau vadovaujamės žmogiška išmintimi:
verta pabandyti, juk blogiau nebus? Tokiu tikėjimu paremta malda, o ir pats tikėjimas
tėra tik prietarai, nes Dievas nėra viena galimybė iš daugelio, kamštis užkimšti bet
kokiam atsiradusiam plyšiui, kai to neįmanoma padaryti kitomis priemonėmis. Į Dievą
kreipiamės visiškai ir besąlygiškai Juo pasitikėdami, žinodami, kad Jis yra rūpestingas
ir išmintingas Tėvas. Jis puikiai žino, ko mums reikia, ir nebūtų geru tėvu, jei tuojau
pat, betarpiškai, ar ateityje suteiktų tai, kas galiausiai būtų mums nenaudinga ar
padarytų nuostolį.
Neveltui Viešpats kalba apie tai, kad Dievas apgins „savo
išrinktųjų teises“, tai yra, parodys teisingumą, padarys tai, kas yra teisinga. Mes
sugebame prašyti tik to, kas mums atrodo teisinga, tačiau per tikėjimą pasivedame
Dievo teisingumui, atsiduodame Jam, priimdami Jo valią net ir tada, kai ji nesutampa
su mūsų norais. Kaip tik to mus mokė Jėzus, kviesdamas kalbėti „Tėve mūsų“: „Teesie
Tavo valia“. Jis pats to mokė savo asmeniniu pavyzdžiu, kai Getsemanės sode prieš
savo kančią meldėsi: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė mano negerta, tačiau tebūna
ne mano, bet tavo valia“.
Tikroji malda nepasiduoda pagundai mėginti palenkti
Dievą savo pusėn, bet skatina žmogų pažvelgti į save Dievo akimis, įsijungti į Dievo
planą, kurį Jis turi viso pasaulio ir kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Tikėjimą turintis
žmogus yra įsitikinęs, kad tai yra planas, skirtas kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos
gerovei. Juk ne ko kito, o aukštesnio teisingumo meldė ir Jėzaus palyginime minima
našlė.
Popiežius Pranciškus maldą yra pavadinęs tikėjimo alsavimu. Tikinčiam
žmogui melstis yra būtina, nes, jei žmogus nustoja kvėpavęs, miršta. Taip ir žmogus,
atmetantis maldą, dūsta savo dvasioje, jam pritrūksta Dievo malonės atnešamo deguonies,
jis jau nebesugeba nieko paprašyti: jokios ypatingos dovanos, jokios pagalbos, jokios
malonės.
Tada telieka tik vienas prašymas, išsakytas apaštalų lūpomis, kurį
prieš porą savaičių girdėjome Šventųjų Mišių metu: „Sustiprink mūsų tikėjimą“…