Taragonoje palaimintaisiais paskelbti 522 tikėjimo kankiniai. Popiežiaus Pranciškaus žinia

Pradėdamas sekmadienio Viešpaties Angelo maldą, popiežius Pranciškus priminė, jog Taragonoje palaimintaisiais paskelbti penki šimtai kankinių, kurie buvo nužudyti dėl jų tikėjimo prieš Ispanijos pilietinį karą ir ypač jo metu, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.

Šlovinkime Viešpatį už šiuos drąsius liudytojus, su jų užtarimu melskime, kad pasaulis būtų išlaisvintas iš bet kokios prievartos, - kvietė Šventasis Tėvas.

*

Popiežius pasiuntė videožinią beatifikacijos Ispanijoje dalyviams. Kas tokie yra kankiniai, - klausia Žinioje Pranciškus ir atsako: - tai krikščionys, kurie yra laimėti Kristaus, kurie gerai suprato, ką reiškia „meilė iki galo“, kuri atvedė Jėzų iki Kryžiaus. Neegzistuoja meilės porcijomis. Meilė yra totali: kai mylima, yra mylima iki galo. Ant Kryžiaus Jėzus patyrė mirties svorį, nuodėmės svorį, tačiau save pilnai patikėjo Tėvui ir atleido. Sunkiai prabilo, tačiau mums suteikė gyvenimą. Kristus mus „įveikia“ meilėje, kankiniai jį imituoja meilėje iki galo.

Šventieji Tėvai sako: „imituokime kankinius“. Visada reikia truputį apmirti, kad išeitume iš savęs, iš savo egoizmo, iš savo gerovės, savo tingumo, savo liūdesio, ir atsivertume Dievui, kitiems, ypač stokojantiems.

Melskime kankinių užtarimo, kad būtume konkretūs krikščionys, darbų, o ne žodžių krikščionys, kad nebūtume krikščionys vidutiniokai, prašykime jų pagalbos, kad išlaikytume tvirtą tikėjimą, kad sunkumuose būtume vilties raugu, brolybės ir solidarumo kūrėjais, - sakė popiežius Pranciškus.

*

Taragonoje spalio 13 dieną palaimintaisiais paskelbti 522 tikėjimo kankiniai. Jie prisidėjo prie kitų, 2001 ir 2007 metais Ispanijoje beatifikuotų kankinių, kurie žuvo panašiomis aplinkybėmis. Palaimintaisiais paskelbti iš viso 1512 kankinių – dvasininkų ar pasauliečių - ir dar vienuolika paskelbti šventaisiais.

Galima prisiminti, kad 1931 metais Ispanijoje, sukilus prieš karaliaus valdžią, buvo įsteigta antroji Ispanijos respublika. Įkurta dešiniųjų liberalų ir ypač kairiųjų partijų jėgomis, ji nuo pat pradžių pasižymėjo antibažnytiškumu, jau tuomet prasidėjo persekiojimai. Tačiau baisiausias, tikromis skerdynėmis pasižymėjęs laikotarpis buvo 1936-1939 metų periodas, kai iškilo „Liaudies frontas“, sudarytas iš socialistų, komunistų ir antifašistų.

Pagal dabartinius duomenis, buvo nužudyti virš keturių tūkstančių kunigų, tarp kurių dvylika vyskupų, gerokai virš dviejų tūkstančių vienuolių ir vienuolių: kartu paėmus beveik septyni tūkstančiai. Kiek buvo nužudyta pasauliečių katalikų, nežinoma, bet reikia manyti, kad ne vienas tūkstantis. Ten, kur kairiųjų režimas turėjo valdžią, buvo sunaikintos beveik visos bažnyčios ir kitos katalikiškos institucijos, sunaikinti meno kūriniai, išniekinti tabernakuliai, vyskupų ir vienuolių kapai, uždrausti krikščioniški simboliai, net ant kapų, trukdomos ar draudžiamos bet kokios apeigos.

Nužudytųjų kankinių nereikia painioti su kritusiais pilietinio karo metu ar priklausančiais skirtingoms politinėms ideologijoms. Jų žudymą motyvavo neapykanta jų tikėjimui. Respublikonų teritorijoje Bažnyčia buvo uždrausta, kultas neegzistavo, taikūs žmonės buvo nužudomi vien todėl, kad buvo praktikuojantys katalikai, visai nedalyvavę politinėse ir ideologinėse kovose. Tarp nužudytų daug jaunų seminaristų.

Kaip pasakė José Diaz, III Internacionalo ispanų sekcijos vadovas 1937 metų kovo 5 dieną Valensijoje, „provincijose, kurias mes valdome, Bažnyčia nebeegzistuoja. Ispanija ženkliai pranoko sovietų darbą, nes Bažnyčia Ispanijoje yra visiškai sunaikinta“. (Vatikano radijas)