Daugiau solidarumo su pabėgėliais iš Sirijos

Jau dvejus metus Sirijoje besitęsiantis ginkluotas konfliktas tarp valdančiojo režimo ir įvairių sukilėlių grupuočių, vidinių ar atvykusių iš svetur, nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių. Tačiau dar kita pilietinio karo nulemta problema yra pabėgėlių srautai. Šimtai tūkstančių žmonių persikėlė šalies viduje ar išvyko iš Sirijos, ieškodami saugesnės vietos sau ir savo šeimoms. Apie Sirijos pabėgėlių problemas buvo surengtas Jungtinių Tautų Organizacijos Aukštojo pabėgėlių komisariato susitikimas, tarp kitų jame pasisakė ir du Šventojo Sosto delegatai.

Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, iš viso šeši milijonai sirų iš, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, per 20 milijonų šalies gyventojų turėjo palikti savo namus. Virš dviejų milijonų išvyko iš Sirijos, daugiausia į aplinkines šalis: Libaną, Jordaniją, Egiptą, Turkiją, kai kurie pasiekė Afriką. Europon atvyko per 60 000 sirų, tai maždaug trys procentai visų pabėgėlių.

Aplinkinės šalys dosniai atvėrė savo sienas pabėgėliams, tačiau suprantama, kad tai didžiulė našta joms, jų visuomenei ir jų ekonomikai. Libane pabėgėlių stovyklose apsistojo per 700 000 pabėgėlių, tai prilygsta ketvirtadaliui Libano populiacijos. Neseniai Jordanijos, kurioje yra per 600 000 sirų pabėgėlių, užsienio reikalų ministras sakė, kad tarptautinės bendruomenės pagalba dengia tik trečdalį išlaidų, kurių reikia rūpinantis pabėgėliais. Europos Komisijos vicepirmininkas Michel Barnier spalio 9 dieną perspėjo, kad ir Europos Sąjunga turi pasiruošti galimam masiniam pabėgėlių iš Sirijos srautui.

Masinis pabėgėlių egzodas rizikuoja sužlugdyti juos priglobiančias šalis arba pasiduoti pagundai uždaryti sienas. Todėl tarptautinė bendruomenė turi labiau padėti jų dosnumui. Dabartinės pagalbos, nors ir nemažos, nepakanka, - pabrėžė savo kalboje vyskupas Joseph Kalanthiparambil, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos sekretorius. Jis užsiminė, kad ypač Europa rodo nuovargio ženklų, dalijantis išlaidomis ir atsakomybe, nors kitų krizių metu, pavyzdžiui Balkanų, daugiau įsipareigojo dėl žmonių apsaugos ir pagalbos sugrįžti į namus.

Pagalbos reikia ne tik tiesiogiai pabėgėliams, bet ir juos priimančioms valstybėms, kurių infrastruktūros ir socialinės sistemos yra perkrautos. Reikia padėti išlaikyti tų šalių stabilumą, kad sugebėtų atlaikyti krizės smūgį.

Popiežiškosios migrantų sielovados tarybos sekretorius taip pat kalbėjo apie sąmoningumą, jog, nepaisant etninių, nacionalinių, ideologinių skirtumo, priklausome vienintelei žmonių šeimai, priklausome vieni nuo kitų, esame vieni kitų sargai. Toks pamatinis etinis įsitikinimas, būdingas religinėms bendruomenėms, yra labai svarbi prielaida solidarumui.

Vyskupas citavo popiežiaus Pranciškaus kvietimą, išsakytą maldos už taiką Sirijoje budėjimo metu: „išeik iš savo interesų, kurie atrofuoja tavo širdį, įveik abejingumą kitam, kuris lemia tavo širdies nejautrą, įveik savo į mirtį vedančius motyvus ir atsiverk dialogui, susitaikymui: pažvelk į savo brolio kančią, nepridėk daugiau kančios, sustabdyk savo ranką, atstatyk sunaikintą harmoniją: ne per susidūrimą, bet per susitikimą!“.

Tarptautinės bendruomenės atsakomybę JT Aukštojo pabėgėlių komisariato susitikime pabrėžė ir arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas, pridūręs, jog religinės bendruomenės nuo pirmųjų dienų teikia pabėgėliams pagalbą: tiek maistu ir pastoge, tiek švietimu ir sveikatos priežiūra, tiek įtraukimu į visuomeninį gyvenimą.

Pabėgėliai išgyvena didžiulį ir frustruojantį nesaugumą, izoliavimą, apleidimą. Todėl taip svarbu jiems palikti viltį dėl ateities, kuri būtų tarsi kompasas, psichologinė jėga sukrečiančiose ir skausmingose aplinkybėse, su kuriomis susiduria. Todėl labai svarbu rūpintis tarp pabėgėlių esančių vaikų švietimu: kad jie turėtų ateitį, kad galėtų planuoti ateitį, kad gyvenimas šia diena palengva taptų perėjimu į normalų gyvenimą. (Vatikano radijas)