Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į
vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu
ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos,
Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas
iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.
Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus
paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo
sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“
Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (Lk 17, 11-19)
DIEVAS,
KURIS NEAPLEIDŽIA, mons. Adolfas Grušas:
Įeidamas į
kaimą Jėzus susitiko dešimt raupsuotųjų: devynis žydus ir vieną samarietį. Nežiūrint
tarp šių tautų vyravusio priešiškumo, juos sujungė kančia, tačiau stebuklingas pagydymas
juos vėl išskirs. Tačiau tada jie dar buvo apimti ligos ir todėl kartu kreipėsi į
Jėzų, maldaudami pagydyti juos.
Vos tik pažvelgęs į juos Išganytojas ištarė:
„Eikite, pasirodykite kunigams“. Jėzus nieko nelaukė, nepradėjo diskusijos apie tikėjimą
ar nuodėmę (pagal žydų tradiciją raupsai buvo laikomi Dievo bausme už nuodėmes), bet,
vos pamatęs nelaiminguosius, parodė troškimą juos pagydyti. Ši Viešpaties skuba savotiškai
primena gražų poeto posakį: „Skubėkime mylėti žmones, nes jie taip greitai išeina“…
Skubėkime
mylėti… Jėzus iš tiesų nelaukė, norėdamas parodyti savo meilę.
Raupsuotieji
pakluso Jėzaus žodžiams ir kelyje pasveiko. Jie tapo apvalyti ne tada, kai atvyko
pas kunigus, vienintelius, galėjusius patvirtinti pagijimą, bet tada, kai dar buvo
kelyje. Ši kelionė – tai tikėjimo kelionė, nes jie iškeliavo vien tik pasitikėdami
Jėzaus žodžiu, ir tikėjimo kelionė raupsuotiesiems tapo apvalymu.
Devyni pagydytieji
nebesugrįžo pas Jėzų: juos įtraukė laimės sūkurys, suvokus, kad jau yra pagydyti.
Jie džiaugėsi, atrodytų, jau amžiams prarastų artimųjų apkabinimais, buvo laimingi,
sugrįžę į laisvų, pilnaverčių žmonių visuomenę. Vien tik svetimšalis eretikas sugrįžo
atgal, nes klausė savo širdies balso, suvokė, kad sveikatą jam suteikė ne pagijimą
užregistravę kunigai, bet Jėzus. Jis tapo išgelbėtas ne todėl, kad laikėsi įstatymų
ir apeiginių nuostatų, bet todėl, kad tarp Jėzaus ir jo užsimezgė gyvas ryšys. Jėzui
svarbi yra širdis, o širdis nemato nei politinių, nei religinių ribų. Tai, kas šiuo
atveju yra svarbiausia, pabaigoje pasako pats Išganytojas: „Tavo tikėjimas išgydė
tave.“ Pagydytųjų buvo dešimt, bet tik vienas iš jų dėl savo tikėjimo buvo išgelbėtas…
Šio
sekmadienio Evangelijos ištraukoje nesunkiai galime pastebėti tris tikėjimo kelio
etapus: suvokimą, kad mums reikia pagalbos, padėką ir pasitikėjimą.
Tikėjimas
kyla iš to, kad mes suvokiame, jog mums reikia Dievo. Tai mūsų suvargusio kūno balsas,
mūsų troškimas gyventi, suprasti to gyvenimo prasmę, mylėti, būti sveikiems. Kuomet
mums kažko trūksta, kuomet patys pasijuntame bejėgiai, tuomet šaukiamės pagalbos,
tiesdami savo rankas į aukštesnę Galybę. Tada ateina ir tikėjimas, kad ta pagalba
gali ateiti. Pagalbos šauksmas visuomet yra pažymėtas viltimi: tikime, kad būsime
išklausyti, kad mums bus pagelbėta, kad Kažkas jau ateina mums padėti.
Raupsuotieji
taip pat parodė nepaprastą viltį ir buvo pagydyti, tačiau devynių, nebeatėjusių padėkoti
Jėzui, tikėjimui pristigo vieno esminio dalyko: tarpusavio santykio, atsiliepimo,
apkabinimo džiaugsmo. Tai antrasis tikėjimo kelio etapas, kurio taip dažnai pristinga
mūsų tradicinėje krikščionybėje, kuomet meldžiame Dievą pagalbos, o, ją patyrę, tuojau
pat viską išsiaiškiname, kaip natūralų dalyką, už kurį nereikia nei dėkoti, nei teikti
tam ypatingos reikšmės… iki kito momento, kai vėl, atsidūrę kritiškoje situacijoje,
klaupsimės prieš altorių. Tikėjimas, rodos, yra, tačiau stinga gyvo santykio, meilės,
leidžiančios padėkoti ir su dėkingumu priimti pagalbą.
Tokį dėkingumą parodė
svetimšalis samarietis. Jis atveda prie tikrojo tikėjimo, pasireiškiančio pasitikėjimu,
jausmu, kad Dievas niekuomet nepaliks. Mes nežinome, ką galėtume Viešpačiui pasiūlyti,
todėl atiduodame jam save, ir tuo džiaugiamės. Mes bėgame pas Jį, glaudžiamės prie
Jo, taip, kaip vaikas glaudžiasi prie savo motinos, kaip mylimasis apkabina mylimąją.
Mes Dievui patikime savo gyvenimą, svajones ir ateitį…
Kažkas yra pasakęs,
kad žodis „ačiū“ svarbiausias religiniame žodyne, nes dėkodami mes užmezgame patį
nuoširdžiausią, pasitikėjimo ir vilties kupiną ryšį su Viešpačiu. Visas tikėjimas
– tai laisvas žmogaus atsiliepimas į Dievo pagalbą ir palydėjimą šios žemės kelyje.
Manau, kad verta už tai Jam padėkoti…