Dvidešimt septintasis eilinis sekmadienis

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų. Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“. (Lk 17, 5-10)

TIKĖJIMO IŠŠŪKIS, Mons. Adolfas Grušas

Apaštalai pagaliau suprato, ko jiems labiausiai reikia, ir kreipėsi į Jėzų prašydami: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. Vaikščiodami kartu su Jėzumi, klausydamiesi Jo pamokymų, matydami pagydomus beviltiškus ligonius, dalyvaudami susitikimuose su vargšais ir turtuoliais, su galingaisiais ir vaikais, mokiniai galiausiai priėjo išvados, kad svarbiausias dalykas yra žmogaus tikėjimas.

Panašu, kad buvimas drauge su Jėzumi nusviedė šalin ankstesnius jų įsitikinimus, leido suvokti, kad visi žmogiški sąlyginumai nėra esminis dalykas santykiuose su Dievu. Dievo karalystėje reikšmę turi vien tik tikėjimas. Dievo karalystėje neturi reikšmės, ar žmogus yra vargšas ar turtuolis, fariziejus ar nusidėjėlis, pagaliau netgi nesvarbu, ar žmogus yra garbingas ar nedorėlis. Tas, kuris turi tikėjimą į Jėzų Kristų gali per vieną akimirką pereiti iš nedorėlio būsenos į visišką atsidavimą tarnavimui brolių labui. Savo ruožtu, jei žmogus neturi tikėjimo, jis, nors ir gyventų iš pažiūros nepriekaištingą gyvenimą, liks šalia Dievo karalystės.

Apaštalų prašymas slepia vieną jų neseniai suvoktą ir nepatogią tiesą: visų pradinė padėtis yra vienoda. Žvelgiant Kristaus akimis, yra išnykę bet kokie moraliniai skirtumai. Tiek nusidėjėliai, tiek apsimetėliai teisieji stovi prie tos pačios starto linijos, ir vienintelis postūmis jų gyvenimo kelyje priklauso tik nuo tikėjimo.

Todėl mokiniai ir prašo stipresnio tikėjimo. Jie matė, gal kiek buvo ir nustebinti įvairių su Mokytoju susitikusių žmonių tikėjimo. Jie matė, koks galingas yra Viešpaties atlaidumas, akimirksniu perkeičiantis ir atnaujinantis žmones bei jų gyvenimą. Vis dėlto, nors atrodė, kad apaštalai suprato šį slėpinį, žinome, kad jie tylomis ginčijosi dėl to, kuris iš jų yra didesnis, ir tas ginčas tęsėsi praktiškai iki Paskutinės Vakarienės. Netgi prieš įžengiant Kristui į dangų jie dar klausinėjo, kada bus atkurta Izraelio karalystė.

Nepanašu, kad ir mes esame labai nutolę nuo tuometinio apaštalų mentaliteto. Kalbėdami apie Dievo karalystę apie Jos regimą išraišką žemėje – Bažnyčią, vis tebesinaudojame kiekį ar varžybas nusakančiais terminais: būti didesniu, reikšti daugiau, turėti daugiau… Kaip tik todėl prašymas: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ gali pasirodyti kažkiek nepagrįstas. Ar tikrai įmanoma būti pirmais tikėjimo kelyje?…

Todėl Jėzaus atsakymas mokiniams galėjo atrodyti visiškai netikėtas: Viešpats prabilo ne apie tikėjimo didumą, bet apie patį tikėjimą. Apaštalai naiviai tikėjosi, kad jie turi šiokį – tokį tikėjimą, kurį galima sustiprinti, bet Jėzus aiškiai prabyla: „Jei turėtumėte tikėjimą…“ Anot Išganytojo pakaktų tokio tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis, kad būtų pakeista tai, kas, atrodo, yra įsišakniję ir nebepajudinama. Tikėjimas negali būti svarstomas kiekio ar dydžio atžvilgiu, jo neįmanoma padidinti ar sukurti, neįmanoma jo palaipsniui stiprinti.

Tikėjimas visuomet yra šuolis, judėjimas pirmyn, tam tikrų vertybių atsisakymas. Žinoma, tikėjimas neatmeta svarstymų, planų, žvilgsnio į ateitį, vertinimų, atminties, patirčių… tačiau aiškiai sako, ko reikia siekti, kad reikia pasitikėti vienu Asmeniu – Dievu, Jo buvimu, Jo pažadais. Šis atskaitos taškas yra mažas, kaip garstyčios grūdelis, nepatikimas, kaip pavasarį sėjamas grūdas, tačiau iš jo išauga visa.

Baigdamas savo pamokymus Jėzus pridėjo palyginimą apie tarną, juo sumaldamas į miltus mokinių kiekybinius svarstymus. Viešpats aiškiai nurodė, kad neįmanoma sukaupti tikėjimo nuopelnų, taip kaip kaupiami sportiniai laimėjimai ar finansinės pajamos. Iš laukų grįžtantis tarnas savo šeimininko atžvilgiu nesukaupė jokių nuopelnų, o tik atliko savo darbą. Jį pabaigus, tarno laukia kita užduotis.

Jėzaus požiūriu didžiausias tikėjimas yra ne tas, kuris iš vietos pajudina šilkmedį ar kalnus, bet tas, kuris leidžia žmogui išlikti paprastu ir ištikimu Dievo tarnu. Tarnu, neturinčiu pretenzijų dėl parodomo tikėjimo, nepretenduojančiu užimti aukštesnį postą ar būti apdovanotu medaliais. Tikriausiai ir negalvojančio apie tą akimirką, kai šeimininkas pasakys: „Gerai, klusnusis ir ištikimasis tarne“, nekreipiančio dėmesio, kad ateis akimirka, kai „šeimininkas susijuos ir pasodins juos prie stalo ir patarnaus jiems“…

Ko gero, tikėjimas mums ir atsiskleidžia tada, kai galime pasakyti: „Esame nenaudingi tarnai: padarėme, ką turėjome padaryti“. Reikia tik suvokti, ką turime daryti…