Spalio ARTUMOJE – „nepatogieji“ klausimai apie sąžinę, nuodėmę, atleidimą
Spalio „Artumai“ keliaujant pas skaitytojus, Lietuvoje įsikaraliauja tikrasis ruduo.
Tad ar laikas dabar kalbėti apie sąžinę, nuodėmę, atleidimą, kai galbūt daugelis imsime
naująjį numerį į rankas jaukiai susisukę į šiltus apklotus, „įsipatoginę“ prie malonią
šilumą skleidžiančios vakarinės šviesos?
Ir tikrai – gal ne visai „patogūs“
tie šio numerio klausimai apie sąžinę, kuriuos traukiame iš toliausių savo sielos
bei šiuolaikinio gyvenimo užkaborių, kur jie tyčiomis ar netyčiomis atsiranda.
„Nepatogus“
skaitytojui gali pasirodyti ir naujojo numerio viršelis – su atgailaujančia nusidėjėle
iš XIII a. Elzaso vienuolyno vitražo, kur ji šalia puotaujančių vyrų savo plaukais
nuolankiai šluosto Mokytojui kojas. O dar tasai spalio liturginiame kalendoriuje kun.
Artūro Kazlausko be užuolankų „baisiąja fraze“ pavadintas neretas pasakymas: „Aš niekam
nenusikaltęs ir man nereikia atleidimo...“
Bet tiems, kurie išdrįs eiti „į
gilumą“, žadame pluoštelį ir šiltai asmeniškos, ir jautriai pastebėtos minties, kylančios
iš mūsų autorių noro aptarti tai, apie ką Bažnyčioje, kai kurių nuomone, gal net per
daug kalbama, o gyvenime ir su žiburiu tenka ieškoti (beje, „Artumoje“ kalbinami vaikai
irgi sako: sąžinės reikia ieškoti bažnyčioje).
Kad visi turim sąžinę ir kad
ji Dievo balsas mumyse – žinome, bet įsiklausykime, ką dar sako skalsus kun. Danieliaus
Dikevičiaus žodis: „Šis Dievo balsas toks švelnus, kad jį galime užgniaužti.“ Be to,
ir nusidėdami, ir atsiversdami nebūname vieni.
Šiuolaikinio žmogaus savijautą
jautriai tiriantis kun. Kazimieras K. Brilius MIC rašo: „Nė vienas tyčia nesiekia
nuodėmingo gyvenimo.“ Tad kaip atsitinka, kad nusidedame, kad sunkiai keliamės, kad
visa, kas atrodo gera, pasirodo esą nuodėminga?
Vytautė Maciukaitė drąsiai
formuluoja masinius „populiariuosius“ priekaištus Bažnyčiai: „Kodėl negalime ateiti
tiesiai pas Jėzų ir Jo prašyti atleisti kaltes? Kodėl išrišimą per išpažintį man turi
suteikti kunigas, kuris yra toks pats nuodėmingas žmogus?“ Jos atsakymai – su patikinimu:
„Krikščionis gerai žino, kieno vardo gali šauktis, kai suklysta.“
Romanas Kazakevičius,
klausdamas „Ar esame laisvi tikėti?“, padeda mums iš esmės suvokti Bažnyčios mokymą
apie sąžinės laisvę, kurios, deja, net ne visi katalikai sugebėjo priimti po Vatikano
II Susirinkimo...
O jei, ir būdami „uolūs tikintieji“, neskubame prie eiliniu
metu tikrai neapgultų klausyklų, paklausykime, ką visai paprastai sako „Artumos“ kalbinamas
dainininkas ir paramos našlaičiams fondo steigėjas Linas Adomaitis: „Jeigu prisidirbai,
tai būk malonus – nesigėdink ir nueik išpažinties.“ Juolab kad klausykloje, kaip liudija
ses. Teresė Elsterytė MVS, kai esame net „paraudę nuo nuodėmių“ (plg. Iz 1, 18), per
kunigo žodį galime patirti tikrą Dievo paguodą.
Na, bet, pasak tėvo Antano
Saulaičio SJ, lengviau kitus drausminti, negu tiesesnį kelią bendromis pastangomis
tiesti. Tas bendras pastangas netgi pačiam Dievui padėti padedant vargšams primena
Lietuvos Caritas, klausdamas: ar mūsų auka vargšams – tik sąžinei nuraminti?.. Ką
geriau – sąžinę ar nuodėmę – šiandien suvokiame, svarsto Antanas Gailius. Zita Vasiliauskaitė
piešia psichologinį įsiskaudinimo „portretą“ – ar tikrai visas pasaulis mums nuolat
yra kažką skolingas?
Be šių, „karštųjų“, temos klausimų, spalio numeryje „nepatogiai“
primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimtmetis, spausdinant
nepasakytą kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalbą Vilniaus universitete, akinančią sąžiningai
pažvelgti, ar per 20 metų realiai pasistūmėjome šio didžio popiežiaus skleistos dvasios
link.
Tikimės, vaikams (ir ne tik) patiks skaityti ir piešti Mišias, o šeimas
sudomins sutuoktinių laikas dviem. Dr. Vincentas Vobolevičius iš nepelnytos 30 metų
užmaršties kelia pranašišką dokumentą – Šeimos teisių chartiją. Vanda Ibianska pasakoja
apie šv. Jeronimą: „pusnuogiais atgailautojais“ ir šventais Dievo žmonėmis, pasirodo,
tampa ir tie, kurie buvo laikomi sunkaus būdo, „autoritariniais, ūmiais, ekspansyviais“.
„Artuma“
ir spalį nori pasitarnauti kataliko maldos gyvenimui: čia, be kita ko, rasite ir besilaukiančios
motinos širdies maldą – jos sukurtąją rožinio dalį. O ses. Ona Vitkauskaitė MVS ragina
nebijoti „piktos“ maldos, kokia ji būna Psalmėse: nes „tai būdas atsisakyti pykčio
sudedant jį į Dievo rankas“.
Lietuvoje neturime tokio gražaus Dievo Motinos
titulo – Gerų orų Marijos, kurią neseniai Sardinijoje aplankė popiežius Pranciškus,
nes būtent jos dėka pavadintas ir jo gimtasis miestas Buenos Airės, – kronikoje jaukiai
pasakoja Jonas Malinauskas. Taigi, artėjant šaltajam metui laikui, vieni kitiems dovanokim
daugiau šilumos ir... atlaidumo. Sušilkime ir skaitydami spalio „Artumą“ – ji ir šįsyk
toli gražu ne spalio gruodu dvelkia!