Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien
ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu
Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes
atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį.
Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis
pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: „Tėve
Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto,
atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“. Abraomas
atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes,
o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų
ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas
jus nei iš ten persikelti pas mus“.
Tas vėl tarė: „Tai
meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius
– juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą“. Abraomas
atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“
O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas
juos, jie atsiverstų“. Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie
neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.(Lk
16,19-31)
LEMTINGA AKIMIRKA
Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina
diena, kai jau nieko nebegalima pakeisti. Tai diena, kuri jau nebesuteikia jokių kitų
galimybių, diena, kai nebeįmanoma susipažinti su daugiau žmonių, negu jų buvome sutikę
iki tol.
Tą dieną viskas bus užfiksuota ir neišdildomai iškalta praeities granite.
Jau nieko nebebus įmanoma pataisyti ir patobulinti. Tai diena, kuomet vienintelė ateitis
bus tai, kuo būsime tą akimirką. Tada nebebus kitokios ateities, kaip tai, ką atsinešėme
su savimi ir mes amžiams liksime tuo, kuo buvome tą dieną.
Tokiais žodžiais
galėtume nusakyti mirties valandą…
Kita vertus, galėtume tvirtinti, kad daugelis
gyvųjų jau yra gyvi mirusieji, nes savo gyvenimą praleidžia taip, tarsi jame niekas
negalėtų ir neturėtų keistis.
Kaip tik apie tai šio sekmadienio palyginime
ir prabyla Išganytojas.
Jis sako, kad turtuolis, neparodęs gailestingumo elgetai
Lozoriui, buvo palaidotas, tuo tarpu apie vargšą nežinome nieko. Jo tikriausiai laukė
įprastinis bendras kapas.
Tuo tarpu, kalbant apie turtuolio laidotuves, tikriausiai
reiktų galvoti apie gausybę draugų, atėjusių apraudoti velionio, oficialias kalbas,
jaudinančius dvasininko žodžius, iškilmingą laidotuvių procesiją, užuojautą, reiškiamą
likusiems penkiems turtuolio broliams, gausybę gėlių ir vainikų…
Ko gero, laidotuvės
tikrai buvo gražios, didingos, tokios, apie kurias svajoja, jei ne visi, tai bent
jau dauguma žmonių, nors, girdint apie tai, savaime į galvą braunasi mintis, kad kai
kas gyvena vien tam, kad būtų palaidotas.
Jėzaus pasakojimas, tačiau, skirtas
ne tam, kad, jo klausydamiesi, žvelgtume į ateitį, bet kad paragintų mus būti ypač
atidžiais savo dabarčiai. Dabar ir tik dabar yra valanda, kai galima tikėtis nuodėmių
atleidimo, kai įmanoma atsiversti, o tai reiškia, pakeisti savo gyvenimą. Tik čia,
šiame pasaulyje, mes galime išsivaduoti nuo vakarykščio savęs, nuo praeities klaidų,
nuo mūsų praeities vienatvės, kai gyvenome, nesirūpindami Dievo globa.
Tik
čia, žemėje, mūsų laukia Kristaus kryžius, į kurį atsišlieję, galime tapti kitokiais
savo širdyje…
Kaip turėtume priimti šį nepaprastą palyginimą? Ar tai paguodos
žinia visiems šio pasaulio lozoriams, kad jie žinotų, jog Dievas yra jų pusėje ir
kad gyvenimo pabaigoje jie bus paguosti? Reiktų pripažinti, jog galima kalbėti ir
apie tai, tačiau veikiau jau reiktų galvoti apie mūsų laikmečio vertinimą.
Mums
reikia keisti savo gyvenimo būdą. Niekas nesako, jog turime galvoti tik apie kraštutinį
vargą, atsisakyti visų pasaulio teikiamų galimybių. Tai būtų neteisinga ir paties
Dievo atžvilgiu, kuris žmogui liepė „užvaldyti žemę“. Vis dėlto mums būtina galvoti
apie tai, kad tai, ką turime, mums leistų užmegzti glaudesnį ryšį su žmonėmis, kad
mokėtume pastebėti vargstančius, o svarbiausia – nesigailėtume parodyti savo širdies
jautrumo.
Vieną kartą visi turėtume suprasti, kad lemiamą akimirką mums nebebus
jokios galimybės pasiųsti Lozorių įspėti savo artimųjų. Kur kas paprasčiau būti su
juo tą akimirką, kai tenka žengti žingsnį į amžinybę…