Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinėse Tautose. Senyvo amžiaus žmonių vertingumas ir orumas

Senyvų žmonių situacija šiuolaikinėse visuomenėse yra nelengva, tyrimai rodo, jog daug iš jų kenčia dėl finansinės krizės, dėl skurto, dėl maisto ir pastogės trūkumo, dėl menkos socialinės apsaugos, dėl paslaugų ir medicininės priežiūros trūkumo, dėl izoliacijos ir diskriminacijos, - Ženevoje, Žmogaus teisių tarybos 24-ojoje sesijoje kalbėjo arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinių Tautų ir kitose tarptautinėse organizacijose, kurios turi savo būstines ir atstovybes Šveicarijoje.

Dalyvaudamas diskusijoje apie senų žmonių teises, arkivyskupas Tomasi priminė, kad jų poreikiai puikiai žinomi katalikų Bažnyčiai, kuriai visame pasaulyje priklauso virš 17 tūkstančių senelių, chroniškų ligonių ir neįgalių asmenų namų, taip pat daugybė socialinių ir sielovadinių centrų, kurie padeda šiems asmenims dalyvauti visuomeniniame ir bendruomeniniame gyvenime.

Demografiniai duomenys rodo, kad senolių daugėja, o jiems norinčių ir galinčių padėti jaunų žmonių skaičius mažėja. Kaip reakcija į šią situaciją, rodos, egzistuoja tendencija „sandėliuot“ senyvus žmones, atimant iš jų vietą, kuri jiems priklauso bendruomenėje, tuo pačiu atsisakant tos patirties ir tos išminties, kurią turi seniausi žmonių bendruomenės nariai. Kaip jau buvo suformuluota, iššūkis yra pridėti ne tik metų prie gyvenimo, bet ir gyvenimą prie metų.

Šventojo Sosto delegacija, - pabrėžė arkivyskupas Tomasi, - mano, kad reikia užtikrinti kiek įmanoma aukštesnę gyvenimo kokybę senyviems asmenims; labai akcentuoja teisę į gyvybę nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties; besąlygiškai priešinasi bandymams nutraukti senų žmonių gyvybę dėl fakto, kad jie nebegali būti „produktyviais visuomenės nariais“ ar kad medicininės priežiūros kaštai auga. Asmenų orumas turi būti nepaliestas.

Arkivyskupo Tomasi vadovaujama Šventojo Sosto delegacija pasiūlė kai kurias principines strategines kryptis, norint apsaugoti senyvo amžiaus žmonių teises.

Pirma, tvirtinti ir išlaikyti senų žmonių socialinį vaidmenį, apmąstant kaip senyvi asmenys, nors ir pasitraukę iš darbo ir uždarbio sistemos, gali būti socialiai naudingi, vykdyti savanorišką veiklą, būti išmintingais ir gerbtinais šeimų nariais.

Antra, stengtis, kad senyvi žmonės būtų įtraukti į sprendimus, kurie liečia jų gyvenimą ir socialinę integraciją. Dažnai tokie sprendimai yra patikimi kitiems ir tada, kai patys senyvi žmonės yra pilnai pajėgūs suprasti, kas jiems geriausiai tinka. Pagarba jų teisėms reikalauja, kad jie dalyvautų jų gyvenimą liečiančiuose sprendimuose ir kad kiti tokią atsakomybę prisiimtų tik tada, kai aišku, kad to vieni nebegali padaryti.

Trečia, skleisti socialinį solidarumą atžvilgiu tų iššūkiu, kuriuos senoliai turi išspręsti. Vyriausybės ir žmonių bendruomenė turi skirti prioritetą socialiniam solidarumui, nesinaudojant lėšų trūkumu kaip pateisinimu dėl menkos senolių gyvenimo kokybės.

Ketvirta, reikia užtikrinti medicininę pagalbą ir bendruomeninę globą. Galima sumažinti aukštas priežiūros kainas ligoninėse ir senelių namuose, stiprinant pirminę priežiūrą arba padedant šeimoms išlaikyti senelius namuose. (Vatikano radijas)