Kalba, kurią kard. A. J. Bačkis ketino pasakyti Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje pal.
Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą dvidešimtmečio minėjime
Universiteto vadovams nurodžius pakeisti programą ir atmetus Kardinolo pakviestus
kalbėtojus, jis nebematė galimybės renginyje dalyvauti. Šventasis Tėvas susitikęs
su visos Lietuvos akademinio, meno ir mokslo pasaulio atstovais išreiškė gražaus visuomenės
sambūvio, Bažnyčios ir kultūros santarvės viltį. Jo Eminencija linki, kad Popiežiaus
raginimas ir minties laisvės dvasia ateityje taptų universiteto tikrove.
Pirmasis
iš Romos popiežių aplankiau Baltijos šalis ir tikrai džiaugiuosi, kad galiu susitikti
su Jumis po šios garsios „Alma Mater“ stogu, – šiais žodžiais Šv. Tėvas Jonas Paulius
II pasveikino Lietuvos inteligentiją Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus universitete. Buvome
liudininkai istorinio mūsų tautai įvykio: Bažnyčios, išplitusios visame pasaulyje,
Vadovas aplankė mūsų Tėvynę atnešdamas Visuotinės Dievo tautos dvasią. Atvyko, idant
padrąsintų išeiti iš pusę amžiaus trukusio uždarumo, į kurį buvome pasitraukę saugodami
ir gindami tikėjimo paveldą. Šį įvykį galime vadinti istoriniu ir tuo atžvilgiu, kad
Popiežius pralaužė Bažnyčios Lietuvoje atskirties sieną, atverdamas tėvišką Visuotinės
Bažnyčios glėbį.
Savuoju apsilankymu ir jautriais žodžiais, kuriais jis kreipėsi
į Lietuvos žmones, Popiežius įvertino jų atsparumą, padėkojo tikintiesiems už ištikimą
ir drąsų mūsų tautos prisirišimą prie tikėjimo, ryšio su Bažnyčia išsaugojimą nepaisant
išbandymų, persekiojimų, priespaudos, kai kada – asmeninės laisvės ir net gyvybės
kaina.
Garbinga istorija, ypač pralietas kankinių kraujas, yra tautos stiprybė
ir ateities sėkla. Pasak Popiežiaus: Kad šių be galo ilgų dešimtmečių patirtis mus
praturtintų, istorinė atmintis negali būti ištrinta. Tačiau Šv. Tėvas ragino mus nepasilikti
skaudžios istorinės patirties gniaužtuose: Nebijokite Bičiuliai, atverkite duris Kristui!
Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis
kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją.
Jono
Pauliaus II žodžiai pasakyti Lietuvoje subrendo ilgamečiame jo troškime aplankyti
šalį, kurios kaimynystėje ilgai gyveno, kurią mylėjo ir kurią labai norėjo pamatyti.
Man darbuojantis Vatikane neformalių susitikimų su Jonu Pauliumi metu su didele meile
kalbėjome apie Lietuvą. Ne vieną kartą jis man sakė turįs svajonę ją aplankyti, ypač
Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero kapą ir jam brangius Aušros Vartus, kur troško nusilenkti
Gailestingumo Motinai. Tą pačią dieną, kai Karolis Wojtyła buvo išrinktas Popiežiumi,
nuskubėjo į lietuvių koplyčią Šv. Petro bazilikos kriptoje, kur suklupęs prie Gailestingosios
Dievo Motinos Marijos atvaizdo ilgai meldėsi už mus visus.
Jonas Paulius II
pats patyręs komunistinę prievartą, gerai pažino lietuvių tautos ir Bažnyčios sunkią
padėtį, suprato jos sudėtingą geopolitinę situaciją, sielojosi dėl Europos žemyno
padalijimo į dvi priešingas stovyklas. Tačiau drauge Popiežius tvirtai tikėjo, kad
sovietinė imperija sugrius, ir mūsų tauta atgaus nepriklausomybę. Man buvo nuostabu
girdėti šiuos Šv. Tėvo žodžius, sakomus su tokiu tvirtu įsitikinimu dar tuomet, kai
Lietuvoje nebuvo justi nė mažiausių atgimimo ženklų. Šie pokalbiai sutvirtino ir mano
tikėjimą bei viltį, kad galėsiu pamatyti Lietuvą ir tarnauti Tėvynėje, kurią pažinau
ir mylėjau iš savo tėvelių pasakojimų bei jų nenuilstamo triūso dėl savosios valstybės
laisvės.
Jono Pauliaus II mąstymas apie padalytą Europą ir tvirtas įsitikinimas,
kad sovietija žlugs, nebuvo politinių analizių vaisius. Jis kilo iš tikėjimo, kad
kiekviename žmoguje yra Kūrėjo įskiepytas tiesos ir laisvės troškimas, kurio jokia
diktatūra negali sunaikinti. Šis laisvės ir tiesos troškimas kyla iš pamatinio žmogaus
orumo kaip Dievo atspindžio kiekviename Jo kūrinyje. Jonas Paulius II visada gynė
ir puoselėjo žmogaus orumą, jo pamatines teises ir laisves, ypatingai tikėjimo laisvę,
kuri padeda žmogui atpažinti savąjį tapatumą ir gyventi visavertį gyvenimą. Visavertį
gyvenimą, kuris įmanomas tik tuomet, kai į save žvelgiame su transcendencijos perspektyva.
1980
metais Popiežius Jonas Paulius II Paryžiuje, UNESCO organizacijoje pasakytoje kalboje,
kuri turėjo didelį atgarsį, iškėlė kultūros svarbą kiekvienos tautos gyvenime. Jis
kalbėjo: Egzistuoja pamatinis tautos suverenumas, kuris pasireiškia tautos kultūroje,
tautos, kuri kovoja, kad išlaikytų savo identitetą, savo vertybes ir priešinasi prievarta
primestam modeliui. Toliau jis sakė: Argi nėra Europos žemėlapyje tautų, kurios turi
nuostabų istorinį suverenumą, kylantį iš jų kultūros, tačiau iš jų atimtas pilnas
suverenitetas?
Diplomatai gerai suprato, kad Šventasis Tėvas turėjo omenyje
sovietų pavergtas tautas. Iškeldamas kultūros svarbą, Jonas Paulius II aiškino, kad
tautos kultūra turi būti saugoma ir branginama, kad ji turi būti perduodama pirmiausiai
šeimoje, švietimo įstaigose ir visuomenės bendravimo priemonėse. Drauge jis įspėjo
apie tikrąją kultūrą ardančios „masinės kultūros“ pavojų. Popiežius vizito Lietuvoje
metu kalbėdamas lietuviškai, o tam jam prireikė daug jėgų, laiko ir pastangų, parodė
didelę pagarbą mūsų tautos kultūrai.
Nuostabu, kad žmogus, užaugęs ir brendęs
pavergtoje šalyje, sugebėjo išlikti laisvai mąstantis, aukštos kultūros, plataus akiračio.
Kas skaitė Karolio Wojtyłos, o vėliau ir Jono Pauliaus II knygas, enciklikas, kalbas,
pagrįstai gali stebėtis begaline jo erudicija ir nepaprastu atvirumu transcendencijai.
Iš jo raštų ir kalbų matyti, kaip jam rūpėjo užmegzti dialogą tarp tikėjimo ir kultūros.
Primygtinis Popiežiaus raginimas siekti dialogo tarp tikėjimo ir kultūros nuskambėjo
ir kreipiantis į Lietuvos kultūros žmones Vilniaus universitete po šios garbingos
bažnyčios skliautais.
Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau negu kiti esate
atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs paslapties link. Labai prasminga,
kad būtent šie žodžiai įamžinti Jono Pauliaus II apsilankymui skirtoje atminimo lentoje.
Padaręs
gilią mūsų tautos skausmingos istorinės patirties analizę, Popiežius įspėja apie gresiančius
pavojus kuriant demokratinę sistemą pagal socialinius modelius kur laisvės principas
ne visada eina kartu su atsakomybe. Demokratinės sistemos pavojus – tapti tam tikra
sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti,
nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę.
Ar išgirdome įspėjanti Šv. Tėvo balsą?
Ar neįkliuvome į minėtus spąstus, kai toleruojamas ryškus prieštaravimas tarp formalaus
laisvės, žmonių teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei socialinės diskriminacijos?
Sugriuvus
komunistinio ateizmo sistemai, kuri veltui mėgino išstumti Dievą iš žmogaus gyvenimo,
susidūrėme su imanentiškąja naująja Vakarų Europos kultūra, kuri atnešė Dievo nepripažįstančius,
su Jo planais žmogaus atžvilgiu nesiskaitančius asmens ir visuomenės raidos projektus.
Gyvename epochoje, kai filosofinė mintis ko gero pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą
pragmatizmą. Tačiau jokia santvarka negali nuslopinti Dievo ieškojimo troškulio, Dievo
ilgesio, apie kurį rašė šv. Augustinas: Sukūrei mus, Viešpatie, dėl savęs ir nenurims
mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje.
Todėl Šventojo Tėvo kultūros ir mokslo
žmonėms skirtas raginimas neužtverti protui kelio, vedančio paslapties link kviečia
ieškoti tiesos, mąstyti apie gyvenimo prasmę. Mąstymu protas sugeba pašalinti kliūtis
į tiesą. Tai yra palaimintojo Popiežiaus nurodytas mums kelias, kuriuo eidamas žmogus
tampa laisvas. Jono Pauliaus II kalboje nuskambėjęs raginimas puoselėti mąstymo etiką
moko mus vadovautis ne vien tik loginiais ryšiais, mąstymo tikslumu, bet leisti protui
panirti į dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu,
pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai. Mąstymo etika neatpalaiduoja nuo
tyrinėjimo pastangų, bet jas palaiko ir praplečia, o kai priartėjame prie paslapties,
nurodo kryptį. Tokiu būdu atrandama vidinė sąsaja tarp „verum“ ir „bonum“ – tiesos
ir gėrio. Šie dalykai Dievuje sutampa su pačia Jo esme.
Vertėtų įsiklausyti
į Popiežiaus raginimą nesupriešinti proto ir tikėjimo, bet juos vienijant ieškoti
atsakymų į didžiuosius etikos ir antropologijos klausimus. Etikos ir antropologijos
tiesos, papildydamos viena kitą, atveria naujas galimybes ugdyti pilnutinį žmogų,
pajėgų suvokti savąjį tapatumą, neapsiribojantį vien žemiškuoju gyvenimu, bet atviru
transcendentinei tikrovei. Popiežiaus žodžiai iš Lietuvos plačiai nuskriejo ir buvo
išgirsti visame pasaulyje. Iš aukštų kultūros žinovų Vatikane girdėjau, kad Popiežiaus
kalba, pasakyta Vilniaus universitete, buvo viena giliausių jo įžvalgų atsiliepiant
į šių dienų kultūros krizę.
Minėdami Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje
dvidešimtąsias metines atverkime savo protus ir širdis jo mokymui. Ypač dabar, kai
Bažnyčia netrukus jį paskelbs šventuoju, siekime, kad jo atminimas Lietuvoje būtų
įamžintas plačiu ir giliu mąstymu, kuris atskleidžia žmogaus didybę jo amžinumo perspektyvoje.