Švč. M. Marijos Gimimas

Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga. Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boazas iš Rachabos, Boazui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė. Jesei gimė karalius Dovydas, Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais. Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis. Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas. Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1,1-16.18-23)

APGAUBTI DIEVO MEILĖS, Mons. Adolfas Grušas

Evangelija pagal Matą, kitaip sakant, Geroji Naujiena, pradedama sausu ir monotonišku vardų sąrašu. Gali atrodyti net keista, nes kokią gerą žinią įmanoma paskelbti, skaitant telefonų knygą?! Vis dėlto net ir šiose šykščiose ir, atrodytų, mažai informacijos teikiančiose eilutėse, slypi pati svarbiausia ir jaudinanti žinia: Dievas įėjo į mūsų istoriją ne kaip praeivis, bet tapo vienu iš mūsų.

Susidūrusi su šiuo kai ką piktinančiu Įsikūnijimo slėpiniu, žmogiškoji puikybė bando jį sumenkinti. Pats žmogus nori tapti dievu: ši pagunda pastoviai lydi visas žmonių kartas, įgaudama vis naujas formas. Po Adomo gundymo seks Babelio bokšto istorija, o paskui žmonės susidurs su politine ir ekonomine technikos pažanga, raginančia atsisakyti Dievo, ir, nėra ko slėpti, pakaks ir religinės prievartos tikėti taip, kaip atrodo priimtina vienai ar kitai valdžiai.

Visuomet egzistuoja rizika, kad net pačius kilniausius ir švenčiausius dalykus gali sugriauti žmogiškos ambicijos ir egoizmas. Tas nelemtas gundytojo šnabždesys „jūs būsite kaip dievai“ ir dabar šliaužia mūsų gatvėmis, nejučiomis įsibraudamas į širdis ir griaudamas sielos ramybę…

Tai sena istorija, ir todėl būtinai reikėjo grąžinti žmogui jo tikrąjį kilnumą ir didybę. Ilgas vardų sąrašas, kuriame persipina didybė ir menkumas, iš tiesų yra išganymo istorija. Tai drauge ir meilės istorija, nes mūsų akis kreipia į svarbiausią tašką, akimirką, kuri nušviečia visą būtį. „Jėzus, vadinamas Kristumi“, suteikia prasmę visų žmonių gyvenimui, pakylėdamas jį ir vesdamas į susitikimą su dangiškuoju Tėvu.

Nuo Kristaus žmonija pradėjo naują kelią į Dievą, tačiau šis „Žmogaus Sūnus“ savo žemiškąją gyvybę prisiėmė natūraliu būdu, gimdamas iš Marijos. Tam tikra prasme Jėzaus asmenyje mes visi, kurie esame vadinami „Dievo vaikais“, esame ir Marijos vaikai, gimę ne „iš kūno ir kraujo“, bet per Šventąją Dvasią, kurios gyvenimo dalyviais taip pat esame. Ši tikrovė, rodos, verstų mus krykštauti iš džiaugsmo, tačiau iš tiesų yra nušluojama kitų, lengviau suprantamų ir kasdienybę užpildančių dalykų, neleidžiančių stebėtis tuo, ką Dievas nuveikia žmogaus gyvenime.

Marija yra pats kilniausias tokio Dievo veikimo vaisius, nes nuo jos prasidėjo Dievo gyvenimo žmogiškoji istorija. Apie jos gimimą pasakojama daugybė legendų, tuo mėginant užpildyti istorinių žinių trūkumą ir tuo pat metu pamirštama, kad vien Evangelijos žinių pakanka, norint atskleisti jos didybę. Marija vadinama „malonėmis apdovanotąja“, „apgaubta Dievo šešėliu“, mergaite, „radusia malonę pas Dievą“, kuriai nesunku pritaikyti šventojo Pauliaus žodžius: „tuos kuriuos Dievas išrinko, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“.

Kontempliuodami Marijos gimimą, mes esame įvedami į šį mus kviečiančios ir veltui nuteisinančios Meilės slėpinį. Ji kviečia kiekvieną iš mūsų, nes visi trokštame nuteisinimo ir išaukštinimo, kad galėtume būti tikrais Dievo vaikais.

Visuomet švenčiame garsių ir didžių žmonių gimtadienius, vertindami tą dieną, kaip suteiktą dovaną visuomenei, šaliai, miestui… Šiandien Bažnyčia kviečia mus pakelti savo akis aukštyn nuo mūsų chaotiškos veiklos į jauną mergaitę iš Nazareto, kuri niekais pavertė įvairių pasaulio didžiūnų, pasirodžiusių istorijoje konkrečiomis akimirkomis, didybę ir gerą nuomonę apie save. Mažoji Marija iš Nazareto savo nepalaužiamu tikėjimu, savo šviesiais lūkesčiais, laukdama ateinančio Mesijo, kurį Dievas buvo pažadėjęs jos protėviams, ir šiandien skatina mus iš naujo įtikėti, nusišypsoti bei pajusti, kad Dievas niekuomet mūsų neapleis.

Mes stebimės Marijos jaunatvišku nekaltumu. Mes, jau matę žmogaus širdies gelmes, komplikuojantys savo gyvenimą tuščiais išskaičiavimais, liekame apstulbę, regėdami tą, kuri turėjo drąsos atsiliepti į Dievo kvietimą ir gyventi pagal jį visą savo gyvenimą. Marija, nežiūrint visų jai suteiktų malonių, visuomet išliko stebėtinai normaliu žmogumi, ko taip dažnai neįstengiame padaryti mes.

Mes šiandien švenčiame Marijos gimimą, nes ji tapo ir liko šviesuliu mūsų menkame ir trapiame žmogiškume. Per ją visa žmonija atėjo į Dievo artumą. Per ją mes einame vis artyn ir artyn, mokydamiesi tikėti ir gyventi pagal tikėjimą…